Oho, pasirodo, senokai lankiausi savo tinklaraštyje. Tiek visko buvo per pirmas dvi gruodžio savaites, kad… paprasčiausiai atsipeikėjau gruodžio viduryje ir supratau, kad jau kuris laikas galvoju, kokiomis temomis galiu rašyti savo tinklaraštyje, o prisėsti neprisėdu.

Šiaip noriu pasidžiaugti. Prieš ketverius metus su Robertu (mano vyru) įsigijome nuosavą būstą. Pasinaudojome Rent 2 Buy (išperkamoji nuoma) galimybe ir įsigijome butą Žvėryne, „Hanner“ statytame “Žvėryno namai” kvartale. O štai po ketverių metų mūsų rankose – nedidelio nameliuko raktai.

Pirmiausia ar tai reiškia, kad kraustomės lauk iš Vilniaus? Baikit, nemanau. Esame abu pramuštom galvom dėl įvairiausių veiklų, vakarais po kelissyk lekiame į miestą ir atgal į namus, fantastiškai džiaugiamės galimybe pasivaikščioti po miestą pėsčiomis ir tada grįžti namo, taip kad, tikrai nesikraustome.

Kam tas namas?

Kodėl, paklausite jūs, norėjosi turėti dar namuką? Taip jau sutapo, kad vyro šeimoje buvo parduota šiek tiek nekilnojamojo turto ir jo tėvai pagelbėjo su mūsų nedidelio noro įgyvendinimu. Mes jau kurį laiką norėjome turėti vasarnamį, į kurį galėtume pabėgti gūdžiomis žiemomis pasidžiaugti sniegu ir tyla vakarais, vietą, kurioje galėtume užkurti židinį, o vasarą prigulti ant pievelės ar vakare su bičiuliais išsikepti mėsos.

Taigi, kažkurį laiką svarstėmės apie namo/sodybos statybą netoli mano tėvų, maždaug 44 km nuo Vilniaus. Netgi sklypą buvome nusižiūrėję, bet… supratome, kad visos procedūros truks labai ilgai, kelias ganėtinai tolimas, o statybos nuo nulio – tikriausiai ne tas reikalas, kurio norėtume imtis.

Tuomet ėmėme žvalgytis aplink ir pavyko surasti 25 km nuo mūsų buto Žvėryne esantį sklypą. Sklypas buvusioje/esamoje sodų bendrijoje, pasiekiamoje Vilniaus Vakariniu aplinkkeliu važiuojant už Gariūnų. Nedidelis (nes prie mano tėvų turėjome galimybę statytis 1ha sklype), vos 6,41 aro, tačiau su jame jau stovinčiu namu.

Aišku, namas – tik statinio pavadinimas. Ar galima jame gyventi? Ne. Nuo pat 1994 m., kai namas buvo pastatytas, jame taip niekas ir negyveno. Ir, tiesą sakant, namas niekada nebuvo užbaigtas. Tačiau yra rūsys, yra stogas, yra sienos, yra šioks toks antras aukštas (bet lipant į jį rizikuojama gyvybe).

Viziją jau turime

Kokie planai? Vizija labai graži. Norėtųsi erdves šiek tiek išplėsti, įsirengti taip, kad išnaudotume viską. Tad jeigu viskas bus gerai, rūsyje bus įrengtas sandėliukas ir erdvė, kurią aš jau dabar vadinu „Man’s Cave“. Robertas ten nori įtaisyti savo darbo kampą, kažkada pasistatyti stalo futbolą, užsiminė ir apie tai, kad norėtųsi akvariumo.

Pirmasis aukštas bus skirtas virtuvei, svetainei ir vienam – svečių/vaikų – miegamajam. Norėtųsi čia turėti ir vonios kambarį, bet, kiek bebraižom, netelpa nors tu ką. Galbūt kitaip atrodys tada, kai susidursime su rekonstrukcijos faktu akis į akį. Tačiau norisi, kad iš svetainės turėtume išėjimą į nedidelę terasą, o pačioje svetainėje – krosnelę. Virtuvėje norisi pasistatyti nemažą valgomojo stalą, kad galėtume susėsti prie jo ne tik mes du, bet ir daugiau žmonių.

Antras aukštas turėtų būti skirtas šeimininkų miegamajam, vonios kambariui (deja, kad ir kaip nepatogu ir nesinorėtų, tačiau vargu ar kitoks sprendimas įmanomas) ir mano darbo kambariui, arba, nevyniojant į vatą, bibliotekai. Taip, mano knygos iš Vilniaus persikraustys už Vilniaus, o Vilniuje atsilaisvins lentynos naujoms.

Kas jau padaryta?

Šiek tiek riboja metų laikas ir turimi finansai, todėl kol kas su darbais nepersistengėme. Pirmiausia tvarkome rūsį, nes norisi, kad ten galėtume užeiti pailsėti, nors sodyba dar ir nebus gyvenama. Ten atsirado siena, skirsianti sandėliuko ir kitiems tikslams naudojamą erdvę, krosnelė, labai padedanti sušilti.

Rūsys užkamšytas ir užsandarintas, todėl dabar gana neblogai laiko šilumą. Visgi dar reikėtų apšiltinti pamatą, kad izoliacinis sluoksnis būtų geresnis. Tvarkomos ir rūsio grindys, mat betono sluoksnis ten labai plonytis ir kažkurį pavasarį buvo pakeltas bei sueižėjo.

Visiškai šviežiai yra iškastas šulinys (o vandentiekio ir kanalizacijos darbai bus pavasarį/vasarą). Susiplanavome, kur turėtų atsirasti erdvė automobiliams, kuriuos medžius ir krūmus iškirsime (beveik viską, šiaip), apskaičiuota, kur bus ir kokia bus tvora. Taip pat name yra elektra, todėl galime šviesti, dirbti ir t.t.

Ir, beje, turime augintinį. Netyčinį tokį. Rūsyje buvo plytų krūvelė, jas naudojom sienai mūryti, ir Robertas ėmė ir atrado, kad ten žiemai pasislėpė labai mielas šikšnosparnis. Tai pernešėm nabagą, kad neatsibustų, už rūsio durų (uždara patalpa), ir labai tikimės, kad ramiai išmiegos iki pavadasario. Jei ne, reikės pervežti į šikšnosparnių žiemojimo vietą.

Šitas įrašas yra pirmas iš visų, kurie bus apie tą mūsų nedidelį namelį. Žinau, kad nemažai jūsų skaitė mano pasakojimą apie buto įrengimą, visus pirkimo reikalus ir kitką, galbūt bus įdomūs ir nauji pasakojimai. Ir, beje, žinote, visada smagu sulaukti kažkokių pastabų ir komentarų, todėl bendraukime!

7 thoughts on “Kaip nusipirkome sodybą su vienišu šikšnosparniu”

  1. Akvariumas labai puiki ideja 😂 su tuo galesiu padet ir su likusiu namu zinoma!

  2. Rokai, mes pavasarį prisiminsime šitą reikalą :))

    Audriau, niekada nėra vėlu pradėti :)

  3. Važiavau į sodybą pas mamą sutvarkyti reikalų dėl šlakbaumo, nes reikėjo jį pakeisti. Nuėjas patikrinti į palėpę, radau ten irgi gyventojų įsikūrusių. Tai buvo kažkokie paukščiai, negaliu pasakyti kokie, nes paliko lizda ir nebegrįžo, tikriausiai per ilgai ten užtrukau

  4. Pamenu kai vyras norėjo padaryti man staigmena ir nupirko mažą sodybėlę. Anot jo už labai mažą kainą. Atvykę ten pamatėme, kad viską reikės išvešti. Teko net krovinių pervežimo įmonę samdyti. Bet po truputį viską ten sutvarkėme ir dabar dažnai nuvažiuojame ten vasarą

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *