Nežinau, kaip jums, bet man pastarosios dienos sunkios. Dirbu iš namų, nes, na, kai dirbi interneto portale, gali sau tą leisti. Ir nors visada sakydavau, kad internetas yra juodoji skylė ir čia gali dėti, kiek nori naujienų, jų niekada nebus per daug, šią akimirką kaip niekada jaučiu, kaip visi varikliukai stoja, sūkiai mažėja ir rinka lėtėja. Per dieną atplaukia daugiausiai trys pranešimai apie kažką, kas susiję su mano sritimi, ką beparašyčiau, paskęsta koronaviruso jūroje, ir ima neviltis, kad visos mano pastangos nueina tiesiog į niekur.

O galiausiai, prie nevilties prisideda ir žinia, kad žiniasklaidos sektoriaus pajamos susitraukė dukart jei ne daugiau, o tai reiškia, kad jeigu situacija nebus stabilizuota, gresia atleidimai, algų mažėjimas ir kiti rūpesčiai. Visą tai nešiojantis galvoje, dienos nėra pačios giedriausios.

Sakyčiau, kad noriu normalaus gyvenimo, bet baigiasi tik antra tokia savaitė, o aš, bijau, kad laukia dar bent du mėnesiai, kai visi bijosime, kad pakilusi temperatūra ar kosulys reiškia TĄ virusą.

Bijau ir aš. Ne dėl savęs, dėl artimųjų. Kažkaip dėl savęs esu tikra, kad susirgčiau, išsirgčiau ir viskas tuo baigtųsi. Bet mano didžiausias rūpestis šiuo metu yra mano močiutė.

Jai 75. Nedaug, ar ne? Tačiau turi tūkstantį ir vieną lėtinę ligą, pradedant stuburo ir judamojo aparato, baigiant tuo, kad galvoje – pora meningiomų, o hipertenzija yra vyšnia ant torto.

Kai prasidėjo žinios apie COVID-19 plitimą Lietuvoje, prašiau jos leisti man eiti į parduotuvę ir jai parnešti visko, kas reikalinga. Tačiau nesutiko. Visgi užteko savaitės klausant radijo pranešimų, kad man leistų tą daryti ir pati bijotų. Ir nepaisant visko, aš bijau, kad net nešdama maistą galiu jai pakenkti.

Taip, dezinfekuoju rankas, taip, nesėdžiu per arti (nors ji beveik kurčia, todėl natūraliai atstumas tarp mūsų yra mažesnis, nes turiu būti arčiau jos, kad girdėtų, ką sakau), taip, prinešiau jai kaukių, dezinfekantų, aptarėm, kodėl reikia rankas dažnai plauti muilu, išmokiau dezinfekuoti durų rankenas, kalu į galvą, kad jeigu eis į lauką, neliestų burnos, nosies, akių. Bet…

Pastarąsias savaites sapnuoju košmarus. Nuolat. Jeigu neapsilankau ilgiau, iš karto įsivaizduoju, kad jai negerai (o susisiekti neįmanoma, nes A) močiutė apykurtė, todėl neturi nei telefono, nei kompiuterio, naudotis išmaniuoju ir rašyti žinučių nemoka, B) neaišku, ar jeigu išeitų pagalbos, kiti žmonės suprastų, kad reikia skambinti man), o kas kartą važiuodama bijau, kad aš ir būsiu ta priežastis, kodėl bus negerai.

Bijau ir dėl tėvų. Nes abu turi, kad ir lengvų, bet lėtinių ligų. O tėvas dar ir rūko daugybę metų, pamėginkite tik įsivaizduoti, kaip atrodo jo plaučiai. Ir abu vis dar dirba, važinėja su kitais žmonėmis, nesilaiko jokios distancijos, mat, nemanau, kad tokia darbuose užtikrinama. Tai vis baiminuosi, kad sulauksiu žinios, jog susirgo, kad kosėja, kad pakilo temperatūra, kad prasidėjo plaučių uždegimas.

Jaudinuosi dėl savo vyro, nes jis į lauką keliauja kur kas dažniau, o, kaip parodė mūsų paskutinis drauge prasirgtas gripas, kuris, tikiu, kad buvo kiaulių gripas, serga labai sunkiai, su aukšta temperatūra ir t.t. Bijau, kad negalėsiu padėti, kad po sirgimo liks reiškinių, kad organizmas nesusitvarkys ir t.t.

Aš tikiu, kad tokių „bijau“ galėtumėte pasakyti jūs visi. Nes tikrai šitas metas iš tokių, kai nerimo ir įtampos aplink tiek daug, kad pamažu pradeda sproginėti neuronai, drebėti pirštai, prasideda nemiga, dingsta motyvacija ir viskas, ko norisi (bent man), tai nuolat ieškoti šaldytuve kažko skanaus ir raminančio.

Bet laikykimės! Aš tikiu, kad išsikapstysime, tik norėtųsi, kad su kuo mažesnėmis pasekmėmis ir praradimais.

2 thoughts on “Ką mano namuose pakeitė koronavirusas ir COVID-19”

  1. Aš irgi dėl visko bijau. Dėl ligų, dėl mamos (gyvena Ukmergėje, o teta dirba vieninteliame likusiame skyriuje ligoninės). Ir dėl ekonominių priežasčių baisu, nes jau mano veiklos iš esmės sustoję. O šiaip smalsu, kodėl susitraukė žiniasklaidos pajamos? Iš ko jos būdavo, jei ne paslaptis? Nes dabar atrodo gi turbūt daug daugiau žmonių lankosi portaluose ir klikina refrešina, klikina refrėšina. Ir pati tą darau ir matau kiek daug reklamų šokinėja. Jei naršyklė dar blokuoja dalį, tai telefonas kartais net pastringa portale kokiame. Ar čia kažkokie užsakomieji straipsniai dingo ar dar kokios priežastys?

    Aš pati į lauką einu tik dėl siuntinių. Iki paštomato arba į paštą nešu dar tuos menkučius savo užsakymus, bet rengiu per savitarną, tai nubėgu, padedu ir atgal :)

  2. Labai tave suprantu dėl Ukmergės ir ten esančių šeimos narių. Maniškiai netoliese, ant rajono ribos, bet dirbti tenka su ukmergiškiais, visi įsibaiminę, kad virusas nevaldomas siaučia ten, bijo užsikrėsti, o gyvenant…
    Kalbant apie žiniasklaidą, tai taip, kaip tau stojo visi projektai ir darbai, panašiai yra ir čia. Visiškai susitraukė reklamos pajamos, nes užsakovai ėmė stabdyti kampanijas, atšaukinėti projektus, nukeldinėti turinio rinkodaros (užsakomieji) projektus. Ir realiai per savaitę prieš karantiną ir pirmąją karantino savaitę viskas krito pusiau, o kai kuriais atvejais iki 70-80 proc.
    Dėl to redakcijose liūdna. Dirbti iš esmės gali aktualijų skyriai tik, jiems padėti gali, tačiau, tiesą sakant, ten žmonės pamažu ima susitvarkyti su tuo, kas vyksta, ir su informacijos srautu, todėl pagalbos rankų nebereikia, arba jos bent jau nėra tiek užimtos, kad išeitų visas etatas. Tai tikrai, daroma viskas, kas tik įmanoma, bet nežinau, kiek ilgai tas bus išlaikyta.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *