Savo blogą turiu ne vienerius metus. Tik gal rašau ne taip dažnai, kaip pagalvoju apie jį. Tačiau nepaleidžiu ir kartas nuo karto parašau. Ir, aišku, karantino metu jį prisiminti sąlygos kur kas geresnės, nes prie kompiuterio (staigmena!) praleidžiu daugiau laiko nei bet kada anksčiau.

Ir šįvakar naršydama šen bei ten, žiūrėdama, kaip kitame ekrane sukasi paleisti du „Lineage2“ langai, susimąsčiau, kad realiai – nebeturiu ką skaityti, jei norėčiau skaityti klasikinių blogerių mintis.

Tais senais laikais, kai blogosfera Lietuvoje ėmė kurtis, blogerių buvo pačių įvairiausių. Ir nemažai tokių, kurie nuolatos rašydavo apie kasdienybę, įvykius, dalydavosi nuomone. Kadangi laikui bėgant buvo suprasta, kad tiesiog kalbėjimas „apie viską“ yra nebaisiai populiaru, blogeriai ėmė specializuotis ir nėrė į tas sritis, kurias išmano geriausiai. Ilgainiui tų, kurie kalbėjo apie viską ir kasdieną, vietą užėmė instagrameriai su savo gausybe „storių“, bet aš mėgstu skaityti ir suprantu, kad nebežinau, kur rasti kažką panašaus, kaip, pavyzdžiui, Salomėja pasakoja mėnesio apžvalgose. Pasidalinkite, prašau, mėgiamų blogerių rekomendacijomis!

O aš norėjau pasipasakoti šiek tiek apie gyvenimą online. Nes prasidėjus karantinui ramiai atradau, kad aš esu užsislėpusi intravertė (o mano antra pusė ekstravertas ir jam žiauriai sunku sėdėti namuose): galiu sau kepti bandutes, skaityti knygas, žiūrėti filmus ir tik vakarais išeiti į tuščią miestą pasivaikščioti. Gal šiek tiek pasiilgau kitų žmonių kompanijos, bet tik šiek tiek – man vienai irgi labai patinka būti.

Mokslai: prarasti ir atrasti

Labiausiai šią akimirką gaila mano japonų kalbos kursų Mykolo Riomerio universitete. Dėstytojas turėjo mintį, kad galbūt reikėtų perkelti juos į skaitmeninę platformą, tačiau universitetas paprašė jo susilaikyti nuo to, mat paskaitoms jis būtų keliavęs į MRU auditorijas, o tai reiškia – rizikavęs. Rizikavęs, mat jam – 75-eri. Ir nors aš nesu mačiusi tokios sveikatos ir žvalumo 75-erių žmogaus (labai norėčiau pati tokia būti senatvėje), rizikuoti, deja, neįmanoma.

Ką darau? Krapštau vadovėlį pati, taip pat naudoju „Duolingo“ programėlę, mokausi rašyti hieroglifus reikiama tvarka ir t.t. Sakiau sau, kad grįšiu į pažengusių grupę kitąmet, tai reikia pažadą tęsėti, o japonų kalba, visgi, yra kietas riešutėlis.

O drauge prasidėjo ir mano anglų kalbos kursai. Su jais – juokinga istorija. Aš anglų kalbos niekuomet nesimokiau. Mokykloje turėjau rusų ir vokiečių, o anglų išmokau netyčia: per dainas, bandymus versti tekstus ir kitką. Bet tas „išmokau“ yra LABAI LABAI sąlyginis. Tai yra aš kalbu (nors ir su daugybe klaidų), skaitau, klausau, suprantu ir t.t. labai daug. Bet visiškai nemoku anglų kalbos gramatikos. JOKIO supratimo, kodėl yra vienaip ar kitaip.

Turėjau mokytis dukart per savaitę klasėje netoli namų, gyvai, tačiau prasidėjo karantinas ir sulaukiau klausimo, ar prisijungčiau prie online kurso. Visiškai nesigailiu, nes tikrai smagu, gal tik nejaukiai jaučiuosi atsakinėdama į dėstytojos klausimus, nes ką ką, pliurpti aš galiu. Užtat, kai ateina metas gramatikai, tada – tyliu ir raudonuoju. Bet labai tikiuosi, kad po pusmečio būsiu pažengusi kur kas toliau ir žinosiu bent šį bei tą.

Sporto programos online

O galiausiai vėl grįžau prie savo online sporto. Kažkada seniai esu pasakojusi apie Blogilates – merginą, kuri žiauriai daug dirba skatindama sportuoti ir maitintis skaniai bei sveikai. Tai mityba yra mano silpnoji vieta: valgyti aš mėgstu. Bet dabar bent kelis kartus per savaitę stengiuosi turėti 30-45 minučių treniruotę: tokią, kad po jos būčiau visiškai šlapia ir kaip reikiant padirbėjusi su savo kūno svoriu.

Nežinau, ar tas sportas veikia. Nusipirkau kažkada „Lidl“ tas išmaniąsias svarstykles (ai, kainavo nedaug, susigundžiau), kurios matuoja riebalų, kaulų, raumenų masę, vandenį ir t.t. Tai jos rodo, kad riebalinė masė sumenko per kiek daugiau nei savaitę. Nepaisant to, galbūt prie to prisidėjo ir mano bandomas protarpinis badavimas (nors aš labiau pavadinčiau jį „neėdu vakarais“), Apie šitai papasakosiu kažkada vėliau, mat, šiaip jau, žmonėms, neturintiems tulžies, sakoma, šituo užsiimti negalima. Kaip bebūtų, tikiuosi, sportas veikia, bet sportuodama visada prisimenu J. Clarksono dukros mintį, kad „karantinas nebuvo paskelbtas tam, kad visi iš jo sugrįžtume su „kaladėlėmis“ ant pilvo“,

Pradėjau ir bėgioti. Po labai nedaug, apie 5 km. Tačiau po paskutinio bėgimo su kauke, nežinau, ar bėgiosiu, kol karantinas, nes žiauriai trūksta oro, tikrai. O baudos parsinešti namo visiškai nenoriu, nes kam kam, o pinigų baudoms tikrai neturim.

O ką veikiate jūs? Pasidalinkite komentaruose!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *