Šiandien atsikėliau neįprastai anksti. Sakau, neįprastai, nes man atostogos. Aha, karantino metu pasiėmiau dvi savaites tam, kad pagyvenčiau toliau nuo žiniasklaidos, informacinio triukšmo, visų baimių ir kitų reikalų bei kaip reikiant atpalaiduočiau galvą nuo visos įtampos. Atsiprašau tų, kurie per šį laikotarpį neteko darbo ir mano toks pasakymas skamba pernelyg pagyrūniškai: visgi dirbant žiniasklaidoje koronaviruso pandemija turi papildomų niuansų, kurie smarkiai paveikia žmogaus psichologinę būklę.

Kaip bebūtų, šiandien trepsi antra atostogų savaitė iš dviejų, o aš tylėjau, nes pirmąją savaitę mudu su vyru labai maloniai pražaidėme: be perstojo, kelias dienas net iki 7 ryto, žaidėme brolio užrodytą “Black Desert Online”, MMORPG, arba masinį žaidimą rolėmis internete. Jei esate tokie patys tundros kaip mes, dabar jis kainuoja 5 eurus ir yra fantastiškai geras, platus, kupinas visokių galimybių – svarbu tik žanrą mėgti.

Anksčiau teko keltis dėl to, kad dirbame prie savo sodybos. Tos pačios, kurią nusipirkome dar praėjusių metų lapkritį. Kadangi tuomet buvo šalta, pernelyg toli nepasistūmėjome su jos rekonstrukcija, o šiemet turime nemažą darbų sąrašą. Vargu, ar per šiuos metus pavyks pasidaryti viską, ką norime – toks planas skamba neįmanomai. Tačiau norime apsitvarkyti pirmąjį namelio aukštą, kad atkeliavę į jį galėtume pabūti, kažkur prisėsti, pavalgyti. Tačiau apie tai, kas vyksta sodyboje, aš jums papasakosiu atskiru įrašu, mat šiandien virdama arbatą suvokiau, kad jau beveik pusantrų metų gyvenu be kavos. Ir, tiesą sakant, ne tik gyvenu be jos, o jos apskritai savo gyvenime net nepasigendu.

Ar buvo sunku atsisakyti kavos? Iki ją mesdama, gėriau po šešis-septynis 250-400 ml puodelius per dieną. Iš pradžių su pienu, vėliau ir be pieno, kai ėmiausi skaičiuoti, kiek kalorijų suvartoju štai taip, tiesiog su kava. Odontologė taisydama dantis vis sakydavo, kad toks jausmas, jog taiso užkietėjusio rūkoriaus dantis: mano dantų emalis linkęs periodiškai suminkštėti dėl įvairių stresų ir kitų reikalų, tad kavos pigmentai labai sėkmingai įsigerdavo.

Kava turėjo dar vieną žalingą poveikį. Atsibusdavau ne dėl to, kad pailsėjau ar žadintuvas skambėdavo, o dėl to, kad pradėdavo plyšti iš skausmo galva. Iš pradžių tą nurašiau priklausomybei kavai, vėliau, gerokai vėliau, klausydama daktaro Unikausko laidos supratau, kad skausmą galėjo lemti ir miego pozicija (mat galvą dažniausiai skauda dėl to, kad persitempia kaukolę juosiantys raumenys ir, dėl jų įtampos, juntamas visą galvą apimantis skausmas). Visgi lova ir miego pozicijos nepasikeitė, o kavos nebeliko kaip ir skausmo. Tik kartą buvo grįžęs panašus jausmas, kai darbe ariau kaip arklys ir jaučiausi pervargus ir perdegus nuo nuolatinio bėgimo.

Pasikeitė ir vandens santykis kūne. Anksčiau jį galėdavau stebėti tik sporto klube užlipusi ant kūno sudėties svarstyklių, dabar tokias, banaliąsias iš “Lidl”, turiu ir namuose. Gerdama kavą nuolatos turėdavau apie 30-40 proc. vandens kiekį organizme, kavą metus šis skaičius pakilo iki 52-53 proc. ir dabar sėkmingai ten svyruoja. Žinau, susidorojusi su mitybos iššūkiais, turėčiau geresnį rezultatą, tačiau džiugina sumažėjęs metabolinis amžius, mat visuomet būdavau vyresnė nei iš tiesų, o dabar – einu jaunyn. Beje, tą rodo ir veido oda, kurios drėgmės lygis kiek aukštesnis, o spalva – skaistesnė.

Ką geriu vietoje kavos? Dažniausiai arbatą. Rytą pradedu juodos arbatos puodeliu, tuomet, dienai bėgant, geriu žalią arba raudoną, žolelių ir t.t., priklausomai nuo to, ko labiausiai norisi. Be to, išgeriu ir nemažai vandens. Tik tikrai nepavyksta išgerti tų dviejų litrų per dieną (bet ir nesu tikra, kiek reikia tu litrų gerti, kai negeri jokių kitų skysčių išskyrus arbatą, ar jie įskaičiuojami į tą normą, ar ne). Ar galiu gyventi be šiltų skysčių apskritai? Laisvai. Jei anksčiau negalėjimas išgerti kavos bent jau ryte būdavo tragedija ir net kelionėse ieškodavome degalinės ar kažko, kur galėdavau jos pasidaryti, dabar galiu keliauti nesukdama sau galvos ir, jei nėra galimybės arbatai, atsigerti tiesiog vandens.

Ką dariau, kad negerčiau kavos? Nieko ypatingo. Tačiau aš esu iš tų žmonių, kurie neturi aukso vidurio ir negali kažko atsisakyti palaipsniui didindami ar mažindami kažko kiekį. Jei kažką mesti, tai mesti iš karto ir viską – taip pat buvo ir su rūkymu. Taip nutiko ir su kava. Keli mėnesiai išties buvo nelengvi, ypač, kai užuosdavau karšto espresso aromatą arba ką tik užplikytos geros kavos kvapą. Dabar situacija pasikeitė: kava tebekvepia skaniai, tačiau seilės burnoje iš noro jos paragauti nesikaupia.

Tad, ar atsisakyčiau kavos dar kartą? Esu tikra, kad taip. Visgi, viskas, ką gyvenime darai dėl savo sveikatos ir geros savijautos, labai veža. Ypač, kai po kurio laiko pradedi matyti rezultatus. Svarbiausia neskubėti ir nenorėti visko čia ir dabar, mat negali to, ką kaupei ar darei daugybę metų, pakeisti per naktį.

O ką renkatės jūs? Kavą ar arbatą? Papasakokite komentaruose!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *