Dar praėjusiais metais aš tyliai papasakojau, kad mes nusipirkome sodybą Vilniaus rajone. Nedidelę tokią, niekuomet negyventą, su standartiniu sodo sklypams žemės lopinėliu greta. Žodžiu, su kiemeliu. Ir pasakojau, kad kartas nuo karto pasidalysiu istorijomis iš sodybos gyvenimo, nes darbų joje tikrai labai daug. Tiek daug, kad kai pradedi galvoti ir dėliotis, imi gąsdintis.

Žiemą mes nieko daug nepasidarėme, o kad jau pavasaris lepina orais gražiais, aš pasiėmiau karantininių atostogų ir savame kieme, kur kitų žmonių nėra, galime laisvai būti be kaukių, nusprendėme padirbėti kažkada labai jaukia tapsiančioje vietoje.

Namas, kuris yra sodyboje, pastatytas 1994 metais, tačiau niekada nebuvo gyventas. Langų skyles buvę savininkai užkimšo plytomis, perdanga niekada nebuvo užbaigta, negana to, antras aukštas yra kiauras lyg rėtis, o statant jį buvo buvo nepadaryti sutvirtinimai, apsaugantys sienas nuo išsiskėtimo. Tad vienoje vietoje (jei tik vienoje) išorinė siena išties skečiasi ir ją reikės griauti.

Vienas langas liko toks, koks yra, iš plytų, o antrasis, štai, iš seno daugiabučio langų.

Kaip bebūtų, kadangi namelis niekada nebuvo gyvenamas, jis buvo paverstas sandėliu šlamštui. Tad mūsų pirmas darbas buvo išnešti viską lauk. Ir kosmosas, kiek čia visko buvo prigrūsta. Bent kelių rūšių seni langų rėmai, o taip pat ir seni daugiabučio buto langai su stiklais. Buvo bent kelerios skirtingos durys, pradedant pagrindinėmis buto, baigiant balkono. Keli skirtingi virtuvės spintelių, ir ne tik, komplektai, išbarstyti ir išardyti. O dar buvo lentų, lentelių, pagalių, pagalėlių, plytų, aplaužytų ir apdaužytų, raudonų plytų, jau, akivaizdžiai, kartą naudotų ir čia suvežtų. Žodžiu, visko.

Tam, kad atsilaisvintume pirmą aukštą, tempėm šlamštą lauk geras dvi dienas. Dalis paprastos medienos tikrai bus panaudota pečiaus kūrenimui, o visokie dažyti, lakuoti reikalai, drožlių plokštės, baldinė mediena iškeliaus ten, kur priklauso tokius daiktus vežti. Tačiau kol kas sukrovėme viską į vieną didelę krūvą kieme, lai pabūna.

Elektra jau įvesta, vanduo sklype irgi yra. Nuotraukoje mano antra pusė montuoja šviestuvą.

O viduje, supratome, kad žiauriai užknisa langai iš plytų. Kaip tiems metams, kai buvo namelis statytas, numatytos skylės langams tikrai didelės ir rasti plastikinių langų (naudotų) nėra taip jau paprasta. Tad susižvalgėme ir pagalvojome, kad laikinai panaudosime tai, ką radome viduje, tai yra, senus daugiabučio langus, kuriuos suramstėme, tarpus užpurškėme makrofleksu ir – voila. Šviesos viduje per akis, mat langų namelyje turime į visas keturias pasaulio puses.

Tuomet ėmėme šiek tiek ardyti ir šiek tiek statyti. Mūsų vizija: pirmajame namo aukšte turi būti svetainė ir virtuvė vienoje erdvėje bei antras miegamasis, skirtas svečiams: tėvams, draugams, mano močiutei. Tačiau pagal buvusių savininkų planą, pirmame aukšte, vos užėjus pro duris, buvo prieškambaris, o iš jo galėjai patekti tiesiai į virtuvę arba kambarį, sakykime svetainę. Kadangi paradinė namo siena ir yra būtent ta, kuri skečiasi ir netvirta, mes ją griausime, o tai reiškia, kad namelis pailgės bent metriuku.

Čia nišoje yra būsima virtuvė. Iš tiesų visai ne niša, o normalus kambarėlis.

Tad lengva ranka išgriovėme sieną, skiriančią svetainę nuo virtuvės, o duris iš prieškambario į virtuvę užmūrijome. Kol kas dar į antrą miegamąjį gali patekti pro pagrindines įėjimo duris, tačiau perstatant viską šios užsimūrys ir pasislinks į šoną, tad po kurio laiko čia bus nedidelis, bet atskiras tylus kambarys, turintis nemažą langą. Tiesa, dėl pastarojo dar svarstome, kad galbūt langą vertėtų perkelti į Rytų pusę (dabartinio kryptis Šiaurė), o šiaurinę pusę palikti su vienu langu antrame aukšte ir tiek? Na, dar turime laiko nuspręsti.

Šiemet norime pasidaryti pirmąjį aukštą taip, kad jame galėtume pabūti, tačiau antras aukštas kol kas liks kiauras ir netvarkomas, mat vargiai finansiškai pajėgsime stogą pasikeisti ir persimūryti viską. Todėl antrame aukšte tik įdėjome langus, kad nebūtų tiek kaira viskas, ir perdangą klojame plėvele bei vata, kad sumažintume šilumos keliavimą lauk. Dar vyras kamšo ir tarpus tarp stogo ir sienų, kadangi namelis, žinoma, be jokio apšiltinimo.

Antrasis, palėpinis, aukštas lauks laikų, kai turėsime pinigų. Tačiau čia, kur dabar balkono durys, bus langas ir mano biblitoeka, be to, čia tilps ir vonios kambarys bei pagrindinis miegamasis.

O lauke vis dar planuojame, kur kas turėtų atsirasti. Labai laukiu, kol turėsime galimybę įsirengti kanalizacijos sistemą, mat šitai buvimą namelyje palengvins N kartų: dabar gi, jei nori į tualetą, leki namo arba važiuoji apie 3 km iki miestelyje esančios “Maxima” parduotuvės, kur yra tualetas. Nepatogu ir nesąmonė. Bet būtent dėl kanalizacijos sunku planuoti, kas kur bus kieme. Žinome tik apgraibomis.

Nepaisant visko, viename kampelyje aš susipurenau žemę, o vyras pažadėjo padaryti man dangaliuką, tokį pseudo šiltnamį. Tik neįsivaizduokite, kad ten visko daug. Ne, viso labo kvadratinis metras, nes aš neplanuoju turėti milžiniško daržo, kadangi važinėti kasdien ir laistyti visko tikrai neturėsiu laiko. Užtat namie vyšniniai pomidorai šiandien prasikalė, turiu nusipirkusi ir daugiau sėklų, tai tikrai kažkas bus.

Dar džiugina tai, kad pavasarį išlindo visos gėlės ir, pasirodo, čia tikrai jų daug. Visas kiemas pilnas tulpių. Sakiau, jei pražys iki Motinos dienos, abi mamos ir močiutė gaus tulpių skintų savų, ne pirktinių. Dar auga kažkokių gėlių, panašu, kad yra ir bijūnų. Žodžiu, reikia laiko ir bus matyti, kas pro žemę kalasi ir galvas kiša. O kažkurią dieną dar sugalvojom iškelti į vyšnią inkilą. Žinau, kad per vėlai, tačiau galvoju, galbūt kažkam reikės namų ir galės juos atrasti čia. Jau mačiau, kad varnėnai smalsiai sukasi aplink tą namelį, tai maža kas, gal ims ir kokia porelė apsigyvens.

Inkilas, o smėlio krūva atsirado iškasus šulinį. Pasirodo, rausiantis gilyn viskas, kas yra, tai pajūrio tipo smėliukas. O kampe kyšo šlamšto krūva, kurią išnešėme iš namo vidaus.

Kalbant apie būsimus darbus, sąraše yra ir tvora. Turime tinklo, dalį reikalingo metalo tvoros stulpams, o kiemo šoną ir galą, kur jungiamės su kaimynais, norime užsisodinti mažomis tujomis. Tuomet gi reikia susitvarkyti su vaiskrūmių ir vaismedžių šakomis, kurios guli kiemo gale. Vienoje nuotraukoje matote metalinę talpą, tai pavertėme ją savo improvizuota krosnele šakų deginimui. Liūdna tik, kad jų tiek daug, kad kaimynai vis turi kentėti dūmus. Bet kažkaip po truputį viskas išsivalys. Tad tame kiemo gale, sutariau sy vyru, turėtų atsirasti žemuogės (arba braškės, kaip teigia “Lidl”), kurias daiginu dabar namuose.

Šitoje bačkoje deginame vaiskrūmių ir vaismedžių šakas.

Žodžiu, pasidalinau su jumis tuo pasakojimu, kuris netelpa galvoje ir krūtinėje, nes aš nemoku papasakoti, koks iš tiesų geras jausmas, kai orai lepina, toje sodyboje darbuotis. Toks geras nuovargis ir toks didelis noras čia būti kuo ilgiau, kad nekantraudama laukiu, ką atneš būsima vasara.

2 thoughts on “Sodyba Vilniaus rajone: statome sienas ir tvarkome paliktą šiukšlyną”

  1. Pakelsime aukštėliau tikrai :) Planas ten įtalpinti miegamąjį, vonią ir mano biblioteką, tai kelsime gal iki 70 centimetrų aukščio, kad aplink būtų galima padaryti knygų lentynas ir talpas daiktams, o centras tiktų darbui, gyvenimui ir t.t. :)

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *