Kai „Netflix“ pasirodė serialas „You“, arba lietuviškai „Tu“, dėl jo iš proto išėjo visas internetas. Aš kažkaip į serialus žiūriu rezervuotai: pastaruoju metu mano „Netflix“ sukasi arba japoniška animacija, arba dokumentinka. Todėl pamėginau pažiūrėti vieną seriją, antrą lyg įpusėjau ir taip ir nebegrįžau. Sakiau, gal, kai perskaitysiu knygą.

O po kurio laiko atradau ir Caroline Kepnes knygą, kurią išleido leidykla „Sofoklis“ (išvertė Jurga Brastavičiūtė). Išleista taip, kaip ir reikėtų tikėtis: ant viršelio puikuojasi pagrindinis serialo herojus, užklijuota žyma, kad pagal knygą sukurtas „Netflix“ serialas, dar ir Stepheno Kingo citatai, šios knygos vertinimui, vietos atsirado.

Tad apie ką knyga? Pridedu jums galinio viršelio nuotrauką su anotacija, galėsite patys perskaityti. Jei tingite, štai apie ką ji.

Džo, pagrindinis knygos veikėjas, dirba knygyne. Yra protingas, daug skaitęs, žiauriai mėgstantis gerą literatūrą ir gerą kiną, galintis ištisai cituoti rašytojus ir jų romanus. Juokinga tai, kad būtent Stephenas Kingas jo yra niekinamas – romane iš šio rašytojo beprotiško populiarumo šaipomasi, kaip ir iš skaitytojų, kurie žūtbūt stengiasi perskaityti viską, kas yra geriausiai parduodamų knygų sąrašuose. O dažnai net ne perskaityti, nes tam nėra laiko, o tiesiog pasidėti į knygų lentyną.

Ir į knygyną vieną dieną įžengia Gvineverė, arba Bekė, kaip ją vadina draugai. Mergina ieško knygos ir patraukia Džo akį. Patraukia taip, kad vaikinas ryžtasi išsiaiškinti, kas ji, iš kur ji, kur ji gyvena ir t.t. Tam jis pasitelkia socialinius tinklus.

Atrodytų, nieko čia blogo. Na, blogai ir neatrodo – juk kas iš mūsų nėra kada nors susidomėjęs žmogumi tiek, kad pamėgintų išguglinti viską, ką tik įmanoma, apie jį. Tačiau Džo ne šiaip guglina. Supratęs, kad šiuo metu Bekė turi vaikiną, jis nusprendžia, kad situacija turi pasikeisti, mat tik jis vertas būti jos vaikinu.

Patys suprantate, kur link romanas krypsta. Iš žavaus vaikino Džo virsta persekiotoju, tiesa, tokiu subtiliu ir geranorišku (juk jis tenori, kad mergina jį įsimylėtų, mat pats dėl jos tirpsta), kad skaitytojui nori nenori darosi jo gaila. Kažkaip empatiškai imi ir įsijauti į jo būseną, užjauti, pagauni save netgi svarstant, ką darytumei kitaip arba taip pat.

Bet visiškai kitaip yra su Gvinevere. Esu tikra, kad ir jūs skaitydami pajusite, kad ji užknisa. Kartais norisi gerai papurtyti tą mergiščią, kad ji atsibustų ir atsimerktų, geriau apsižvalgytų, mat C. Kepnes jos paveikslą kuria ne patį giedriausią ar geriausią. Merginas išlepinta, silpnavalė, tingi, melagė, linkusi į priklausomybes. Tiesa, stengiasi būti ištikima draugams, tačiau tik iš dalies, mat ją dievinantį ir viską dėl jos padaryti pasirengusį Džo ji vis nustumia į šalį, vos tik gauna, ko iš jo nori. Kitaip tariant, tos, kurią skaitytojas turėtų užjausti ir norėti apsaugoti, jums nebus nė kiek gaila. Tik erzinsitės galvodami, kiek šita veikėja gali dar išsidirbinėti.

Kas nepatiko? Greičiausiai tai, kad nusikalstama šiame romane sąlyginai lengvai, o atpildas taip ir neateina. Aš šiek tiek naivi, bet tikiu, kad tikrame pasaulyje taip lengvai niekas nevyksta. O galbūt? Visgi, matyčiau dar bent porą detektyvinių linijų, kurias galima išplėtoti antroje romano dalyje.

Atmetus pagrindinių eikėjų santykių peripetijas, trileris suregztas tikrai įtemptai. Gal tik prie rašymo stiliaus reikės priprasti, mat viskas čia – pirmu asmeniu, o tai lengvo turinio romaną paverčia kiek neįprastu. Turiu prisipažinti, kad iki knygos vidurio reikėjo sąmoningai save versti paimti ją į rankas ir irtis per puslapius, tačiau vėliau veiksmo buvo tiek, kad padėti romano į šalį tikrai nesinorėjo.

Ar tai reiškia, kad po knygos žiūrėsiu serialą? Greičiausiai ne, mat teko girdėti Noros Žaliūkės, „Knygų damos“, pasakymą, kad skaitant atrodo, lyg žiūrėtumei serialą. Tad jeigu manęs pirmoji serija neužkabino, o per knygos puslapius reikėjo truputį prasistumti, manau, serialas palauks dienos, kai tikrai neturėsiu veiklos ir bus užtektinai laiko.

Kitas klausimas: ar verta skaityti knygą? Sakau taip, kadangi antra jos pusė kaip reikiant įtraukė ir atsitraukti buvo sudėtinga. Čia daug veiksmo ir dar tokio, kad, atrodo, kaimyno už sienos istoriją skaitai. Galiausiai, priėjęs pabaigą, supranti, kad norėtumei ir tęsinio, kad išsiaiškintumei, o kas gi dėjosi toliau.

Savo „Goodreads“ paskyroje šį romaną įvertinau 3 iš 5. Ir, manyčiau, nė kiek nesuklydau. Skirta mėgstantiems detektyvus, paslaptis, šiokią tokią psichologinio trilerio užuomazgą ir vis dar apsižvalgantiems, kas gero jaunimui skirtos literatūros lentynose.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *