Pamenate, yra toks autorius, kuris parašė knygą „Gyveno kartą Uvė“? Aš tą autorių gyriau, įsimylėjau, nusipirkau jo dar dvi knygas „Močiutė perduoda linkėjimų ir atsiprašo“ bei „Čia buvo Brita Marija“. Kalbu apie Fredriką Backmaną.

Ne vienas pastebėjo, kad „Gyveno kartą Uvė“ yra stipriausia jo knyga. Ir čia aš negaliu ginčytis, nors man iš esmės patinka F. Backmano rašymo stilius, minčių dėstymas, ironija, žaismingumas ir tai, kad jis tarsi pro didinamąjį stiklą stebi šiuolaikinę bendruomenę, atskirus individus ir išrašo jos istorijas.

O tada „Alma Littera“ išleido ketvirtąją F. Backmano knygą „Lokių miestas“. Baisiai ją norėjau perskaityti, o bukstagrameriai, kurie netruko gauti tą knygą, erzino kaip niekada. Teko luktelėti, o tada knyga atsirado Milžino skaityklėje. Ir atėjo mano valanda.

Knyga pavadinta „Lokių miestu“ lietuviškai, originalo kalba „Björnstad“. Kas, išvertus, ir reiškia lokių miestą. Miestą Šiaurėje, miestą, kuris laikomas provincija, nes šalia yra gerokai didesnis ir reikšmingesnis kaimynas. Čia visi vieni kitus pažįsta, žino net daugiau nei kad kada būtum pagalvojęs. Ir svarbiausias dalykas šitai miniatiūrinei bendruomenei yra ledo ritulys.

Vyrai užaugo žaisdami, vėliau stebėjo, kaip žaidė jų vaikai, o dar anksčiau tą patį darė jų tėvai. Kitaip tariant, ledo ritulys yra viskas, apie ką gyvenant lokių mieste sukasi visų gyvenimai.

Visgi kaip ir kiekvienoje bendruomenėje, ši nėra vientisa: yra įplaišų, suskeldėjimų, silpnų vietų. Ir piešiant šitos bendruomenės paveikslą atsiskleidžia F. Backmano talentas: jis vieną po kito žodžiais nutapo pagrindinius romano veikėjus, nejučia supažindina su jais, jų gyvenimu, įpročiais, netgi išvaizda taip, kad pamažu imi įsivaizduoti, kaip atrodo koks nors Benjis arba Maja, o gal Kevinas ar Amatas.

Po idiliška kasdienybe kunkuliuoja visas ugnikalnis ir vieną kartą jis prasiveržia. Nedideliame miestelyje įvykdytas nusikaltimas ir bendruomenė tuojau susiskaldo, pasidalija į dvi dalis. Atsiranda mes ir jie, atsirada tie kiti, atsiranda teisieji ir tie, kurie klysta. Ir F. Backmanas taip meistriškai lipdo sakinį po sakinio, kad save pagavau skaitant ir sulaikant kvapą, stengiantis akimis aprėpti kuo daugiau eilučių, kad tik kuo daugiau jos spėčiau perskaityti prieš eidama miegoti.

Aš nedrįsčiau niekaip šito pasakojimo pavadinti paprastu, tačiau po išoriniu sluoksniu glūdi gerokai daugiau įvairių dalykų. Pavyzdžiui, F. Backmanas užsimena apie moters vaidmenį ir padėtį visuomenėje: apie tai, kad mačizmu persisunkusioje bendruomenėje moters vaidmuo yra tik kaip guodėjos, slaugytojos, virėjos, žmonos ir nieko daugiau. Yra čia ir homoseksualumo tema: kai homoseksualus kartu su kitais juokiasi iš pokštų apie „žydrus“, o drąsos tam, kad būtų laimingas ir mylėtų, jam niekaip neužtenka. Čia dar labai daug visko apie tėvų vaidmenį ir besąlygišką meilę: kai myli savo kūną ir kraują taip, kad galėtum užmušti. O dar apie draugystę.

Kitaip tariant, kai pradedi „Lokių miestą“ lukštenti, tai jis kaip koks desertas su daugybę skirtingų skonių, įdarų, kvapų ir visko. Mėgaujiesi kiekvienu sakiniu.

Man beskaitant kilo mintis, kad jo dėstymas trupučiuką primena Jodi Picoult. Ji mėgsta raizgyti tokias socialines dramas. Tačiau kitaip nei J. Picoult, F. Backmanas rašo su tokiu geru sveiko humoro žiupsniu ir kažkokia šviesa, kad, man panašu, jog šito autoriaus pavardė seniai tapo kokybiškos literatūros garantu. Ir, aišku, čia reikia dėkoti vertėjai Virginijai Jurgaitytei, padariusiai fantastinį darbą.

Tai va, skaičiau „Lokių miestą“, buvo ne viena vieta, kur juokiausi balsu, buvo vietų, kur braukiau ašarą, o užbaigusi pažadėjau sau, kad elektroninė knyga dar ne visas, popierinė knyga privalo atsidurti mano lentynose. O toks noras man tikrai yra kokybiškos literatūros matas.

Beje, F. Backmano romanas yra pirmasis iš trilogijos. Ar sulauksime ir kitų vertimų? Labai tikiuosi!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *