Man pačiai keista, kaip nutinka taip, kad žodžių kišenėje neieškau ir temų pokalbiams savo bloge turiu tada, kai nereikia į darbą. Kai atostogauju, kai savaitgalis ar kažkaip, ir turiu į valias laiko. Gal netgi ne laiko, o žodžių ir minčių, o pirštai dar nenuvargę nuo kompiuterio klaviatūros spaudinėjimo.

Bet tik žiūrėk – grįžtu į darbą ir viskas, blogas ima ir sustoja. Kiek temų beturėčiau, kiekvieną vakarą sau pažadu – rytoj prisėsiu ir parašysiu apie viską, ką galvojau. O rytojus taip niekada ir neateina.

Ar kam nors dar yra taip pat kaip ir man?

Esu skaičiusi, kad taip nutinka tada, kai neturi aiškaus dienos plano ir viską, ką darai, apima chaosas. O taip pat, kai nori padaryti gerokai daugiau nei esi pajėgus. Ir man kažkaip atrodo, kad šitie dalykai išties vienas su kitu labai susiję.

Mano vyras seniai man kartoja, kad aš nemoku įvertinti, kiek laiko kokiai veiklai man reikia. Todėl visuomet planuojuosi maksimaliai, o kai viskas pradeda griūti, pradedu stresuoti. Nes, matyt, koks produktyvus bebūtumei, jeigu pamėginsi nuveikti per dieną viską, kam reikėtų bent trijų dienų, pervargsi, perdegsi, o chaosas niekais nuneš visas pastangas.

Ir netgi tais atvejais, kai dienos planas yra, tačiau jis – pernelyg ambicingas, visas planavimas pasmerktas nueiti šuniui ant uodegos. Vos tik pamatysite, kad diena persirito į antrą pusę, o jūsų sąraše tėra užbraukta trečdalis visko, ką reikia padaryti šiandien, prasidės panikos ataka ir tuomet apskritai nesusikaupsite darbams.

Man tokiomis dienomis labai norisi suktis aplink spinteles virtuvėje ir šaldytuvą, ieškant paguodos saldumynuose. Va ir šiandien: diena lyg ir nebloga, bet trečdalis skardinės kondensuoto pieno, kur stovėjo senų seniausiai, ėmė ir išnyko. Per daug darbų, per daug visko, ką reikia atsiminti, ir galva protestuoja.

Tai kiek gi yra užtektinai vienai dienai?

Man šitas klausimas pats sunkiausias. Esu žmogus, kuriam sunku nustygti vietoje ir tokie paprasti dalykai, kaip pagulėjimas vonioje, pastovėjimas su automobilistais lauke, stovėjimo aikštelėje, nieko neveikiant, tiesiog būnant, valgymas neturint prieš akis kažko, į ką gali nukreipti smegenis, atrodo kaip laiko švaistymas. Būna, į dienos pabaigą graužatis apima, kad šitiek daug galėjau padaryti, o nieko nepadariau: užtuot darbus dirbusi tiesiog sėdėjau ir neveikiau nieko.

Standartinė darbo diena trunka 8 valandas, 9 – jei įskaičiuojame pietų pertrauką. Tačiau ar visas šitas valandas esame produktyvūs? Mintis apie tai, kiek laiko iš tiesų mes galime dirbti, pradėjo kirbėti tada, kai vyras, lankęs programavimo kursus, pasakojo, kad dažniausiai programuotojai gali susikaupę išdirbti apie keturias valandas, vėliau – pasipila klaidos, žmonės išsiblaško ir t.t.

Tuomet pradėjau ieškoti informacijos ir tyrimų. Čia rasti skaičiai buvo labai panašūs: per dieną esame produktyvūs ir susikaupę 3-4 valandas.

Tai visiškai nereiškia to, kad vos tos keturios valandos sutiksi, negalime nieko daryti. Galime, tačiau darbas truks ilgiau ir, greičiausiai, ne tik jausimės labiau pavargę, bet gerokai sunkiau sutelksime dėmesį ir norėsis nusimuliuoti minutę kitą pašalinėms veikloms.

Tad tai yra dar viena priežastis, kodėl kartais ambicingi dienos tikslai baigiasi fiasko ir savigrauža, kad nieko nesuspėjai ar padarei per mažai.

Tai kaip tuomet planuoti dieną?

Man įdomi atrodo mintis, kad reikėtų darbo dieną trumpinti, mat žmonės būtų labiau pailsėję, geriau susitelkę tada, kai reikia dirbti, ir dirbtų našiau. Tačiau ši taisyklė, mano akimis, negalioja tada, kai kalba eina apie dirbančius sau, turinčius papildomų veiklų ir t.t. Nes tokiu atveju tą papildomą laiką žmonės greičiausiai ir dažniausiai išnaudotų kitiems darbams.

Tačiau svajonės apie trumpesnę darbo dieną tikrai nepadeda dirbti efektyviau. Man pasiteisina dvi taisyklės: keltis anksčiau ir pradėti nuo sudėtingiausių darbų.

Kodėl anksčiau? Anksčiau žiūrėjau skeptiškai, bet dabar tikrai tikiu, kad ankstyvas rytas (arba vėlyva naktis – kas kam lengviau) yra produktyvus metas vien dėl to, kad niekas netrukdo: jokių socialinių tinklų, jokių skambučių, darbo pašto ir t.t.

O sudėtingiausi darbai paprastai yra tie, kurių vengiame labiausiai ir juos nuolat stumiame į šalį. Patys pagalvokite, kaip sudėtinga būti produktyviam ir nepanikuoti, kai darbai užklumpa, o ant kaklo lyg akmuo kybo tai, ko neužbaigiate? Todėl dienos pradžioje padarius tai, kam labiausiai reikia susikaupti ir susitelkti, likusi dienos dalis bus gerokai lengvesnė ir, greičiausiai, nereikalaus tiek daug susikaupimo. Todėl po tų savo keturių valandų, kai galite dirbti efektyviai, likusias keturias galėsite dirbti labiau išsiblaškę ar nesigraužti, kad ne viskas einasi lyg iš pypkės.

Kas dar galėtų padėti dirbti efektyviau? Ogi vieno darbo darymas vienu metu. Pagal save matau, kad jeigu tik pradedu blaškytis, tai yra, pradedu vieną darbą, tada matau, kad nukrito smulkmena, kurią galiu padaryti taip pat, imuosi jos, tada prisimenu, kad kažkas svarbaus dar laukia, tuomet atsakau kelis el. laiškus ir pan, griūva viskas. Būna, atrandu, kad, pavyzdžiui, valandą kabo kažkoks tekstas, kurį turėjau suredaguoti ir išpublikuoti ir t.t. Todėl vos tik pajuntate, kad pradedate plėšytis į šalis, sustokite ir pasižiūrėkite, kiek darbų darote vienu metu, ir susirikiuokite juos iš eilės. Šitai ir ramybės įneš, ir naudos duos, mat darbai tikrai bus padaryti greičiau ir kokybiškiau.

Kaip pamėginsiu planuoti savo laiką?

Berašydama šį įrašą sau pažadėjau, kad pamėginsiu su ateinančią savaitę pradėti išsamia planuote ir išsidėliot dienos darbus taip, kad per dieną turėčiau tik du tikrai sunkius, o likusieji būtų lengvesni.

Kas dar? Į planuotę įtrauksiu laiką sau. Pavyzdžiui, dukart per savaitę turiu anglų kalbos kursus, dar priešokiais mokausi japonų kalbos, mėgstu bėgioti ir norėčiau kasdien bent pusvalandį skirti aktyviai veiklai. Be to, kartą per savaitę, o kartais netgi du, važiuoju į slalomo treniruotes. Dar turim sodybą, kurioje vargsta nedidelis darželis, jam dėmesio irgi reikia skirti. Ir, aišku, ne tik daržui, bet ir kitiems darbams, kurie būtini.

Į planuotę norėčiau įsitraukti ir maistą. Su vyru man labai paprasta, mat jo mitybos racionas toks, kad reikia papildyti mitybą vitaminais, bet aš pati valgau labai įvairų maistą. Ir, tiesą sakant, dažnai pamirštu, kas šaldytuve, tad tenka šį bei tą išmesti. Todėl susiplanavimas padėtų išvengti sugedusio maisto arba bent sumažinti jo kiekį (ir, galiausiai, man mitybą reikia prisižiūrėti ir dėl to, kad baisiai noriu numesti svorio, o vis kur nors suklumpu).

Toks mano planas. O koks jūsų? Ar susiduriate su sunkumais dirbant ir efektyvumo praradimu? Papasakokite, kaip kovojate su šituo reiškiniu ir kaip planuojate savo dieną bei kaip to plano laikotės?

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *