Žinot, kaip mane vadina mano vyras? Piktu žmogum. Aš ir pati save kartais taip pavadinu.

Kodėl? Nes man tikrai būna tokių momentų, kai mano, atrodytų, bedugnis kantrybės kibiras, užsipildo iki viršaus ir aš tada siuntu. Ir kaltinu visus aplink, kad jie, šūdų krūvos, privertė mane jaustis nelaiminga, pikta, liūdna ir taip toliau. Kas dažniausiai nuo tokių šūdų geizerių prasiveržimo kenčia? Teisingai – vyras.

Buvau netgi užsirašius į laukiančiųjų eilę pykčio valdymo kursuose. Bet tie kursai niekada taip ir neatėjo. Tai pagalvojau, kad, matyt, pats metas dirbti su savimi kitais būdais.

Ir nusipirkau “Alma Littera” išleistą Harriet Lerner knygą “Pykčio šokis”. Ir, žinokit, tyčia skaičiau lėtai, kad į galvą įsidėčiau kuo daugiau, persirašinėjau viską, kas atrodė labai svarbu, į užrašų knygelę, ir atradau save tiek daug kartų, kad stabčiojau ir negalėjau patikėti, jog čia esu aš. Tai jeigu paskaitėte iki šios vietos ir tingite skaityti toliau, sakau jums, kad rekomenduoju šitą knygą. Ypač, jeigu esate moteris, mat autorė rašė išskirtinai moterims, todėl vyrams gali būti tiesiog sunkoka įsijausti.

Tad apie ką gi ši knyga? Bendrai imant, apie pyktį plačiąja prasme. O siauriau – apie moterų pyktį ir du jį lydinčius reiškinius: kaltę, kad pyksti, nes gi moteriai nedera isterijos, ir supratimą, kad dėl tavo pykčio kalti kiti.

O iš tiesų, autorė vingriai ir lanksčiai paaiškina, kad pirmiausia – pyktis yra visiškai normali, sveika, emocija, kurią jausti gali bet kas ir, dar daugiau, bet kas turi teisę pykti. O štai suvokimas, kad kalti kiti, iš tiesų – klaidingas. Mat pyktis yra mūsų pasirinktas būdas kaip reaguojame į tai, ką daro kiti. Jeigu pasirenkamas, reiškia, galima pasirinkti ir ne pykti, lieti tulžį, spjaudytis rūgštimi, keršyti, bet ir elgtis kitaip.

Kaip kitaip? Apie tai kalba knygos pavadinimas. Man buvo labai įdomu suvokti ir pastebėti, kad, kaip autorė ir sako, pykdami mes kartojame veiksmus, kuriuos jau esame darę, o mūsų pykčio objektai ar subjektai, elgiasi taip, kad mūsų veiksmus palaikytų. Kitaip tariant, viskas primena šokį, kurio žingsnelius žino visi dalyviai. Nesąmoningai, žinoma, tačiau, kaip sako autorė, svarbu suvokti, kad vos tik pasirinksite, kaip reaguoti į kažkokį veiksmą kitaip, o ne tradiciškai – pykčiu, šokis ims keistis ir žingsneliai nebesutapti, o rate atsiras spraga. Išeities spraga.

Aš skaitydama čia atradau ne vieną skyrių, kurį galiu prisitaikyti sau, tačiau labai tikėtina, kad atsakymus į klausimus ras tie, kas kenčia santykiuose su mylimais žmonėmis, kas nesugeba bendrauti su tėvais, kas pyksta darbe. Autorė paprastai, suprantamai, labai lengvai skaitoma kalba moko, kaip išeiti iš to nuolatinio pykčio, kaip neigiamas emocijas nukreipti ne destruktyvia linkme ir, galiausiai, kaip suprasti, kas pykdo ir kodėl pykdo tam tikrose situacijose.

Dar pridėčiau, kad skaitant šią knygą pagauni save norint imti ir taikyti tai, kas sakoma, keisti savo gyvenimą ir santykius su esančiais aplink jau dabar pat, iš karto. Visgi patarčiau taip nesielgti ir perskaityti ramiai iki galo viską. Ypač dėl to, kad gale rasite koncentruotus patarimus, ką ir kaip daryti, kaip keisti(s) ir dar kartą pakartojimą visko, kas jau išsakyta ankstesniuose puslapiuose. Todėl jeigu nenorite visko sugriauti, ką turite, o tik pakeisti tam tikrus dalykus, perskaitykite kartą, du ar tris, ir tik tada lėtais žingsniais imkitės pertvarkų.

Atskiras ačiū vertėjai Astai Tobulevičienei, nes knygos vertimas išties toks, kad skaityti tekstą labai lengva, lengva jį įsiminti ir suprasti.

Beje, mano turimas egzempliorius – naujausias leidimas, tačiau “Pykčio šokį” tikrai rasite bibliotekoje keliais skirtingais viršeliais. Imkite ir skaitykite!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *