Žinot, šią savaitę beveik buvau padėjusi pareiškimą atleisti mane iš darbo vadovams ant stalo.

Jau kurį, galbūt visai ilgą, laiką jaučiuosi nelaiminga. Neišklausyta, neįvertinta, pasimetus, neturinti pagrindo po kojomis, pavargusi, pikta. You name it. Prisidėjo įtampa, kuri dirbant žiniasklaidoje, ypač interneto, yra nuolatinė tavo palydovė. O dar baimė, kad tik nesumažintų atlyginimo, ir nepasitenkinimas, kad tavo skyrius yra mažiausias, o reikalavimai tokie patys, kaip kolegoms iš kitų žiniasklaidos priemonių, kurie dirba keliese.

Žodžiu, susidėjo visko daug. Mėginau atrasti save, mėginau skaityti knygų, mėginau bandyti persiplėšti, nes esu darboholikė ir man pasakymas, kad dirbu prastai, prilygsta įžeidimui. Jeigu įsižeidžiu, dirbu dar daugiau.

Ir nusprendžiau, kad, matyt, metas uždaryti žiniasklaidos duris ir žengti toliau. Buvau net keliuose darbo pokalbiuose ir priėjau situaciją, kai turėjau pasirinkti: ar žengiu žingsnį, ar stoviu vietoje. Matot, net parašiau šitai taip, tarsi stovėti vietoje būtų pats blogiausias dalykas pasaulyje ir tas, ko sėkmingi žmonės nedaro.

Bet kai atėjo akimirka, sudvejojau. Atrodytų, buvo taip lengva spirti koja, nuversti darbo stalą, užtrenkti duris ir išeiti į komunikaciją – kitą žurnalistikos pusę. Ir tikrai, norėjau, o ir privalumų buvo daug: geresnė alga, darbo grafikas, biuras, daugiau privalumų, plius – labai stipri galimybė mokytis to, ko dar nemoku, kas mane stipriai motyvuoja ir domina. Bet dvejojau dėl to, kad giliai širdy žurnalistika man, sakyčiau, truputį pašaukimas nei tiesiog profesija. Ir man stipriai patinka tiek tema, su kuria dirbu, tiek pats darbas ar bent jau didelė dalis.

Sudvejojau ir kalbėdama su žmonėm, kurie turi daugiau patirties arba jau buvo perėję tuos virsmus, kuriuos būtų reikėję išgyventi man. Nes tai, ką girdėjau iš potencialaus darbdavio, žinoma, buvo paradinė pusė, tačiau kas kita buvo išgirsti pasakojimus tų, kurie matė ir vidinę darbo komunikacijos srityje pusę.

Mano mieliausia bičiulė klausė mano kalbėjimo apie tai, kaip aš nežinau, ar žengti tą žingsnį ar ne, ir, sakė, lenkė pirštus, kai aš vardinau, ko pakęsti negaliu savo darbovietėje dabar. O tada patikino, kad visko, dar ir su kaupu, gaučiau pakeitusi darbovietę. O galiausiai pasakė tai, kas privertė susimąstyti, jog ji yra neabejotinai teisi: pasakė, kad aš esu pavargusi ir pasimetusi, nes neturiu tvirto pagrindo po kojomis.

Ir aš pagalvojau, kad jos šitokioj paprastoj diagnozėje slypi tiek daug tiesos. Mat nepatenkinta dalykais darbe jaučiuosi dėl to, kad nedarau to, kas man patinka, o daugiau leidžiuosi į rutiną. Tačiau juk pati renkuosi, kaip skirstau savo dieną ir dėlioju darbus. Ir, natūralu, kad rutina ir nuolatinis zyzimas dėl jos sekina ir vargina. O dar pati save įsivarau į kampą bandydama suspėti viską, užuot pamėginusi rasti balansą ir susidėlioti savo darbo dieną taip, kad būtų laiko ir geriems tekstams, ir privalomiems dalykams, ir poilsiui ir, netgi, pietums.

Kur link šituo pasakojimu lenkiu? Kad šiandienos pasaulyje labai madinga sakyti, kad esi stiprus, nepriklausomas, kad gali visko daug – net ir užkariauti pasaulį. Ir madinga rodyti, koks esi pajėgus, motyvuotas ir daug žadantis. Tačiau bėda ta, kad užsidėję visas šitas kaukes bijome prisipažinti, kad toli gražu ne viskas taip gerai. Kad žaisdami herojus pasitempėme koją, kad paskaudo nugarą nuo buvimo išsitiesus, kad mėšlungis sutraukė kaklo raumenis, kol bandom išlaikyti aukštai iškeltą galvą. Kažkaip atrodo nenormalu prisipažinti, kad sekasi ne viskas ir kad gyveni toli gražu ne taip gerai, kaip atrodo.

Šiandien klausiau nuostabaus “Ai, viskas gerai…” podcasto, kaip pastebėti, kokie signalai rodo, kad reikia pagalbos. Čia, žinoma, kalba ėjo apie psichoterapinę pagalbą, tačiau, aš sakyčiau, nebūtinai tai turi būti tokia rimta pagalba, kartais reikia tiesiog galimybės pasikalbėti be kaukių ir pasipasakoti, kas yra, ir išgirsti patarimą ar kelis. Jeigu norisi pasiklausyti ir jums, galite podcastą rasti “Spotify” platformoje.

Laidos viešnia buvo Monika Katkutė-Gelžinė, kuri pasakojo, kad visuomet išoriškai buvo stiprus žmogus, tačiau ilgainiui pradėjo justi, kad net kasdienybė tapo sunki. Ir ilgą laiką ji pati bandė sau liepti susiimti, galvojo, kad reikia išsimiegoti ir t.t. Bet, kaip sakė psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis, “jeigu žmogui reikia stengtis gyventi, reiškia, gyvenimas pasidarė sunkus”.

Klausydama tinklalaidės galvojau, kaip dažnai, iš tiesų, nešu tą “viską galiu” vėliavą, o užkonservuoti jausmai, pykčiai, nerimai pradeda sproginėti ir lįsti per visus galus. Ir atrodo tada, kad, Dieve, kokia nevykėlė, nesugebu susitvarkyti gyvenimo. Ir kaip dažnai atrodo, kad per tą “viską galėjimą” ir “stipraus žmogaus” etiketės užsiklijavimą pamirštame, kad pykti, jaustis blogai, nerimauti ir t.t. yra normalu ir žmonės tą daro.

Kokia šios savaitės pamoka? Kad reikia kalbėtis. Ir nebijoti klausti. Ir netgi pripažinti sau (ir pasakyti kitiems), kad kažkas nesiseka, kažkur sunku ir kažko nesupranti. Kartais užtenka vien tiek, kad ateitų sprendimas ir nuo širdies nusiristų akmuo.

2 thoughts on “Kaip aš beveik išėjau iš darbo ir apsigalvojau paskutinę akimirką”

  1. Neigiama informacija yra brangi, žiauriai brangi prekė. Eisi ir mokėsi medikams tiek, kiek reikės, kad sužinotum, kas blogai. Tai kodėl nori už dyka vadovybei dovanoti? Eiti apšaukti, aprėkti, išsakyti, pirštu besti? Juolab kad tie neįvertins, nemokėję nė cento. Visad pritark, galva linksėk ir panašiai ginkis. Nežinau, kaip tai veikia, bet po metų vadovybė ima įsiklausyti. Kodėl gi nėra neigiamos info? Jie gali jausti, kad tu kažką turi vertingo, bet nesupranta ką. Kaip 99.99% visų žmonių, kurie galvoja, kad teigiama informacija yra vertinga ;) (net nemoku aiškiai parašyt. Psichologas suprastų išsyk)

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *