Žinant, kad karantinas ir darbas iš namų (kad ir kaip aš jį mėgčiau) paliko pėdsaką mano smegenyse ir dabar žvalgausi, kur čia gauti laimės hormonų, nes nebesusitvarkau su savimi, kalbėti apie gerus dalykus, kuriuos atnešė pandemija, labai keista. Tačiau tokių išties buvo.

Nesu tikra, kiek daug pasakojau, tačiau esu kilusi iš mažutėlaitės šeimos. Savo tikrojo tėvo nepažįstu, jis – baltarusis, gyvenantis Tiumenėje, Rusijoje, o nuo trejų gyvenu su patėviu, o pastarasis – emigrantas iš Ukrainos. Taigi, šeimos šaknys apkapotos visų perestroikų ir kitų reikalų, tik iš mamos pusės turiu giminę. O ši – nykstamai maža, mat jeigu proseneliai turėjo brolių ir seserų, kurie išsilakstė į visas puses, ir giminaičių, iš proseneliams gimusių trijų vaikų, giminę pratesė tik mano amžinatilsį močiutė. Jos sesė ir brolis liko bevaikiai. Štai taip giminė nyko nyko ir sunyko iki dabar esančių dar 10 žmonių be manęs.

Giminė mažytė, o problemos – nemažos. Mat mano močiutės sesė (aš ją vadinu irgi močiute, nes, o kaip kitaip?) neturi ne tik vaikų – nėra ir žmonių, kurie jai senatvėje galėtų padėti. O ligų – tūkstantis ir viena: močiutė sunkiai girdi, mat dirbo grąžtų gamykloje ir ten buvo pažeistas klausos nervas, galvoje turi dvi meningiomas, osteochondrozę, hipertenziją ir t.t. Negana to, žmogus, nors ir turėjo butą Vilniuje, pusę savo gyvenimo praleido kaime, melždamas karves, ravėdamas daržus ir neturėdamas absoliučiai jokio tvirtesnio ryšio su išoriniu pasauliu. Pasaulis, kuris liko už kaimo ribų, daugiau mažiau tebėra suprantamas maždaug taip, kaip buvo 1990-aisiais ir panašiai.

Ir, pamenat, kai prasidėjus koronaviruso pandemijai visi ėmė kartoti, kad nevažiuokite pas senelius. Aš tyliai niršau ir galvojau, kaip jums, gyvatėms, nevažiuoti, jeigu niekas kitas tai mano močiutei padėti negali: niekas nenueis nupirkti maisto, o jos pačios leisti į parduotuvę kol siaučia virusas nenoriu, niekas neapmokės mokesčių, niekas neprisės pasikalbėti, niekas neišplaus grindų, niekas nepapasakos visų naujienų ir t.t. Sakot, telefonas? Tokio net nėra, o jeigu būtų, tai kaip susikalbėsi su žmogumi, kuriam klausos aparatas veikia sunkiai, o dėl artrito susuktų pirštų dar ir sunkiai sugraibomas?

Ganėtinai ilgą laiką su vyru svarstėme, ką ir kaip padaryti, kad močiutė turėtų galimybę papasakoti, kaip jai sekasi, ir kartu mes galėtume jai parašyti, kuo gyvename mes, papasakoti svarbiausias žinias tada, kai negalime pas ją nuvažiuoti (įsivaizduokite, pavyzdžiui, jei susirgtume ar kažkas panašaus). Ir… nusprendėme jai įvesti internetą ir pastatyti stacionarų kompiuterį. Sakot, planšetė būtų buvusi geriau? Gal ir būtų, bet močiutė nesupranta ir neįžiūri, kada reikia įrenginį įkrauti, todėl ilgainiui, ką beduotumei, lieka su išsekusia baterija.

Kompiuterį supaprastinome kiek įmanoma: įsijungia ir išsijungia mygtuku ant korpuso, rezoliucija nemaža, ant darbalaukio vos kelios ikonos, iš kurių svarbiausia – elektroninio pašto dėžutės. Ant klaviatūros priklijavau daugybę lipdukų su paaiškinimais, kur kokios raidės (lietuviškos), tarpai ir kiti reikalai. O sunkiausiai sekėsi su kompiuterine pele – močiutei buvo sunku suprasti, kaip ją judinti, ką daryti su mygtukais, kaip nenustumti pelės nuo reikiamos ikonos, ką daro ratukas ir t.t.

Kai viską parodėme pirmą kartą, vėliau – antrą, galvojau, šakės, nieko čia nebus. Tada dar ranka surašiau instrukciją, smulkią, ką po ko daryti. Ir… vieną dieną gavau laišką! Taip, parašytą be tarpų tarp žodžių, tačiau – gavau!

Dabar su močiute esame apsikeitusios daugiau nei šimtu laiškų, o pasižiūrėjus, kaip ji dabar rašo, darosi juokinga dėl pirmojo laiško ir jo išvaizdos. Tačiau ji gali papasakoti man viską, kas vyksta, aš jai galiu smulkiai nupasakoti tai, ko kartais ji neišgirsta, kai kalbamės gyvai, arba pratęsti istorijas, kurios nutrūksta, nes ji pavargsta klausytis ar nesupranta iki galo.

Atrodytų, smulkmena. Tačiau kas kartą gavusi laišką, kurio pabaigoje parašas “tavo netikusi močiutė”, šiepiuosi iki ausų ir neatsidžiaugiu, kad šitokia didelė problema ir ryšio trūkumas buvo išpręstas va tokiu paprastu būdu. Dvejus metus, gal net trejus, nuo močiutės sugrįžimo gyventi į Vilnių, kalbėjome apie kažką, kaip mums bendrauti, o štai į nugarą kvėpuojantis virusas paskatino veikti greitai ir.. pavyko!

O ką jums atnešė pandemija?

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *