Žinot, bičiuliai, kartais klausydama kai kurių žmonių bandymų mane auklėti jaučiuosi taip, tarsi gyventume paralelinėse visatose ir mano mąstysena bei gyvenimo būdas yra niekaip nesuprantamas tiems, auklėjantiems.

Savaitgalį mano meilė dalyvavo slalomo varžybose. Įkalbino bičiulis, o tada užsidegė visa bičiulių grupė: vienus skatino prizai, kitus – ambicijos aplenkti kitus dalyvius. Žodžiu, viskas baigėsi tuo, kad dvejose grupėse mano vyras drauge su bičiuliais užėmė keturias prizines vietas.

Tačiau po apdovanojimų vienas iš draugų pasigedo žadėto prizo, o pradėjus aiškintis situaciją paaiškėjo, kad organizatoriai pakeitė nuostatus varžybų metu. Čia panašiai, jei kas teleloto taisykles pakeistų sekmadienio vakarą ir laimėtų ne tas aukso puodą, pas ką visa lentelė užbraukta, o tas, kurio bilieto numeryje yra trys dvejetai.

Tai ėmiau ir susukau šiokį tokį vlogą greitai, kol emocijos buvo karštos. Ir pavadinime parašiau “apip*so”. Vėliau, porai pažįstamų ir draugų išsakius kritiką, kad nesinori tokiu video dalintis, pavadinimą pakoregavau į “apgavo”.

Tačiau pačiame video skamba “apipiso”. Iiiiiiir… nors žodis stiprus, sutinku, ir galbūt nebaisiai gražus, rėžia ausį, viską ten, man “pisti” yra lietuviškas ir labiau vartojamas nei visokie ten rucizimai. Visgi ne vienas nusprendė pasisakyti, ką mano apie šį žodį, o vyšnaite ant torto tapo vieno vyruko pamąstymas:

Ir, žinokit, galbūt net nebūčiau vėlusis į diskusiją, tačiau mane visuomet nužudo argumentavimas “ypač iš moters lūpų”. Kai dirbu srityje, kur natūraliai vyrų yra daugiau, toks nuvertinimas, savybių, kurių neprivalai turėti, priskyrimas, varo tokį lengvą vėžį.

Atrodytų, tiek daug kalbame, kad ir vyrai gali verkti, kad moterys turi būti stiprios, ne vien gležnos gėlelės, kurių didžiausias tikslas gyvenime – tęsti gimine, kad žodžio laisvę turi visi ir jeigu norisi keiktis, tai keikis, nesvarbu, kas tarp kojų, o čia – grąžina tave į laikus, kai moteriai joti apsižergus balną būdavo neleidžiama ar kelnių dėvėti.

Esu kažkada vieno telefoninio interviu, kai kalbėjomės apie ekstremalų vairavimą, išgirdusi, “na, jums, mergaitei, matyt nelabai čia tas vairavimas ekstremalus”. Galvojau, nugriūsiu. Kodėl kažkoks kitame Lietuvos krašte gyvenantis vyras, manęs nė karto gyvai nematęs, gali sau leisti nuspręsti, kas man labai, o kas – nelabai? Esu visiškai tikra, kad jeigu jį būtų kalbinęs vyrukas, net nebūtų tokio sakinio ar klausimo.

Arba dar: turiu pažįstamų, kurie kalbėdami apie mano automobilį visuomet visko klausia mano vyro. Ir netgi iki tiek, kad mano pačios įsigytas, prižiūrimas, mano vardu registruotas, mano noru keičiamas ir t.t. automobilis staiga tampa jo. Ir net jam kas kartą tenka aiškinti, kad ne, jis negali mano automobilio imti kada panorėjęs, ne, šitas automobilis yra ne jo, ne, jis negali nuspręsti, ką su juo daryti ir ko ne. Kai girdžiu, tai iki pasiutimo toks jauno žmogaus trumparegiškumas varo.

Ir dar tas amžinas “kaip merginai tai vairuoji gerai”, “kaip moteris tu… tą ir aną”. Ką reiškia “kaip mergina” ar “kaip moteris”. Aš šiaip jau visų pirma norėčiau būti žmogus ir tada išsiugdyti tokias savybes, kokių noriu, kokios man reikalingos, ir lygiuotis į srities geriausius.

Labai geras pavyzdys yra slalomo varžybos su moterų klasėmis. Visi įpratę lyginti rezultatus klasėse, tik bėda ta, kad tradiciškai vyrai varžosi FWD, RWD, OPEN, AWD klasėse, o štai merginoms lieka “Moterų klasė”, nesvarbu, koks automobilis, kokia ašimi varomas ir t.t. Suprantu, kad galbūt taip yra teisinga, nes dažnai merginų įgūdžiai būna silpnesni, jų mažiau ir t.t., tad norint privilioti jas į varžybas, tokios klasės organizuojamos. Ir nors turiu bičiulių, kurios tose merginų klasėse laimi, suprantu, kad tikslas tai būtų stiebtis iki geriausių toje klasėje, kuri atitinka tavo automobilį, o ne būti geriausia tarp merginų.

Aš suprantu, kad labai daugeliui moterų tokia retorika ir toks vertinimas yra patogus. Nes, taip, kai kuriais atvejais pasakyti, kad esi silpnesnė, labiau pažeidžiama, švelnesnė būtybė ir paprašyti pagalbos, globos ir t.t., patogu. Jokia čia paslaptis. Aš pati juokiuosi, kai padarau klaidą kelyje, kažkur neskubu išvažiuoti ir t.t., kad “ai, aš moteris, man galima”. Tačiau bėda, kad tokia praktika ydinga ir, mano nuomone, ne vienai sunaikina motyvaciją kažko siekti, stiprėti, tobulėti ir augti visomis prasmėmis. Nes tai yra seksizmas, nors ir švelni jo forma. O lytis niekada neturėtų būti pagrindas spręsti apie žmogų ir jo savybes.

Aš pati sau nepaliauju kartojusi, kad galiu viską, raginu temptis iki geriausių, nesvarbu, kas jie – vyrai ar moterys, raginu tobulėti, skaityti, dirbti sunkiai, kovoti už savo teises, neleisti, kad spręstu už mane, jeigu kažkam kyla nors mane vertinti “kaip merginą”, pastovėti už save ir apsiginti, jeigu staiga mano elgesys pasidaro kažkoks “moteriškas”, ar, dar blogiau, “bobiškas”. Ir stengiuos niekada nepamiršti, kad aš esu visų pirma žmogus su visom įmanomom žmogiškom savybėm, nesvarbu, gerom ar blogom.

2 thoughts on “Seksizmas, kurio neretai nepastebime ir jam pasiduodame patys”

  1. Kažkada mergina laimėjo Anglijoje radijo stoties prizą – automobilį. Atsiimant paaiškėjo, kad tai RC mašinėlė. Mergina padavė stotį į teismą ir laimėjo, nes niekur konkurso sąlygose nebuvo paminėta, kad automobilis ne tikras, o žaislinis. Nu ir gavo tikrą :) Lietuvius melagėlius irgi reikia priversti laikytis žodžio. Į temą: juokinga, kad toje geltonoje citatoje parašyta „įšdūrė“. Nu jo, „ačių“ :D

  2. Oi, geras :D Norėčiau Lietuvoje tokios istorijos! O dėl “ačių”, tai juokinga. Bet ką jau padarysi, negi dabar čia imsi ir priekaištausi žmogui, kuris geriau žino, kas iš moters lūpų gražiau skamba :D

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *