Žinot, ko labiausiai paiilgau per šį laikotarpį? Kelionių. Atrodo, net skauda vartant senas nuotraukas, prisimenant fantastines komandiruotes, įdomius aplankytus kampelius. Ir žymėtis žemėlapiuose taškus, kur jau buvai ir kur dar būsi. Būtent tokią galimybę man padovanojo „Trip Map“ (ačiū jiems), kurie mano namus papuošė išskirtiniu milžinišku žemėlapiu, prie kurio praleidau ne vieną valandą nagrinėdama, kur jau buvau ir kur dar keliausiu.

Ir ta proga, kad jau žemėlapis su smeigtukais mano namuose kabo ganėtinai ilgai, noriu jums papasakoti apie kelionę, kuri… į žemėlapį netelpa! O netelpa todėl, kad dieną prieš paskelbiant karantiną (kovo 16) aš grįžau iš Rusijos, nuo Baikalo ežero, o ant sienos pasirinkau Europos žemėlapį, kadangi po Europą, visgi, keliauti tenka gerokai dažniau.

Keliauti teko tada, kai jau Kinijoje buvo įsisiautėjęs koronavirusas, kai koronavirusas jau šienavo aukas Europoje ir JAV. Tiesą sakant, manau, kad tuo metu, kai jau tikrai turėjome virusą Lietuvoje, tik galbūt to nežinojome arba laikėme gripu. Kelionė nebuvo lengva, mat skridau iš Vilniaus į Maskvą, į Šeremetjevo oro uostą, o iš ten – iki Irkutsko ganėtinai varginančiu kelias valandas trunkančiu naktiniu skrydžiu. Įspūdis neprastas, tačiau geriausiai įsiminiau brėkštančią aušrą pro lėktuvo langą. Kodėl? Nes keliauti Tekančios Saulės šalies (Japonijos) link, kuri yra mano svajonių atostogų, kultūros, visko šalis, ir sutikti aušrą pasirodė labai simboliška.

Tačiau prieš viską man reikėjo vizos. Pastaroji, neslėpsiu, sukėlė nerimo, mat esu žurnalistė, dirbu didžiausiame Lietuvos naujienų portale, o Irkutsko regionas, į kurį turėjau skristi, susijęs su lietuvių trėmimais. Net vizas dariusi agentūra man nežadėjo nieko gero iš karto, sakė, palauksim ir pamatysim. Kaip bebūtų, už beveik 100 eurų mokestį, vizą aš gavau ir sėkmingai iškeliavau.

Irkutskas pasitiko gausybe sniego ir lengvu šaltuku, daugybe benzininių automobilių gatvėse (tarp jų ir daugybe japoniškų). Tačiau jame daug laiko neleidome: papusryčiavome ir keliavome toliau, iki Baikalo ežero, kur buvo numatyta, kad vyks ir pasivažinėjimai, ir būsime apgyvendinti. Keliavome ne šiaip automobiliais: laiko taupymo sumetimais buvome ten nuskraidinti sraigtasparniais, o aš, žinia, nors bijau aukščiau, įsiprašiau leisti man atsisėsti pačiame priekyje, kad geriai matyčiau visus Sibiro miškus ir visą Baikalo ežero pakrantę.

Skridome kovą, ir, atrodytų, kad čia jau pavasaris, tačiau tik ne Sibire. Čia, pasakojo man vietiniai, kartais ledas Baikale išsilaiko iki birželio, o kovą, nors orai švelnėjo, vis dar veikė magistralė ant ledo, vis dar turistai keliavo tiesiai per ežerą, o ne aplink ir t.t. Beje, skrendant įspūdis dviprasmiškas: viena vertus kvapą gniaužė ledo sustingdyto ežero vaizdas, antra vertus, liūdesį žadino rusiški kaimeliai, kuriuose, atrodytų, gyvenimo sąlygos ypač sunkios. Pavyzdžiui, pasakojo man, kad visam Irkutsko regionui skirti trys policijos patruliniai automobiliai, o iki artimiausios ligoninės – gera valanda kelio. Jeigu prireiktų kažko rimčiau, reikia keliauti dar toliau. Tą, beje, teko patirti ir mūsų grupei, mat vienas iš atvykusių keliautojų slystelėjo prie budistų šventyklos ir susilaužė koją. Vietoje jam padėti negalėjo, teko skubiai gabenti į tolimesnę ir modernesnę ligoninę.

Kaip bebūtų, kai Baikalo ežeras pasidengia ledu, čia gyvenimas užverda. Tuojau pat per ežerą nutiesiama magistralė, pažymima mediniais kuoliukais. Beje, keliaujant yra svarbios kelios taisyklės: laikytis nemažo atstumo iki kito automobilio, kad šiam įlūžus nenugarmėtumei į dugną iš paskos. Taip pat – jokių saugos diržų. Mat jeigu automobilis staiga įlūžtų, laiko atsisegti saugos diržams nebūtų – žemyn nugarmama per maždaug 20 sekundžių. Dar viena svarbi detalė: vos įlūžti – šokti lauk ir palikti atidarytas plačiai dureles. Taip yra šansas, nors ir menkas, kad automobilis išsilaikys ant ledo ilgiau. Be to, svarbu atidžiai sekti ledo lūžius: kadangi ledas skyla, grūdasi, vėl šąla ir viskas iš naujo. Todėl važiuojama ne tiesiai, o palei ledo lūžius, ieškoma lygesnės vietos, kertamas lūžis ir važiuojama toliau.

Mane ganėtinai stipriai nustebino tai, kad turistų ant ledo – apstu. Žmonės čia net dviračiais keliavo: važiuoji pro šalį su “Lexus” visureigiu (mat jų testas buvo), o greta kažkas mina per sniegą. Nemažai buvo ir tokių, kurie keliavo pėsčiomis su rogėmis, statėsi palapines ir t.t. Vaizdas šiaip jau kaip kokiame mėnulyje. O kur dar šiurpokas jausmas, kai tau stovint girdi ir jauti, kaip ledas skyla net švilptelėdamas ir pakeldamas lengvą sniego debesį.

Beje, įdomu ir tai, kad ledas čia – labai skaidrus ir super lengvas. Žinot, kaip būna paplūdimiuose pietuose žmonės krauna akmenėlių piramides? Taip yra su ledu: kraunamos piramidės ir vienas po kito dėliojami norai. Teko matyti čia tokią vietą, kur iš ledo lyčių sukrauta daugybė piramidžių – šviečiant saulei atrodo labai gražiai. O dėl savo skaidrumo, vietose, kur nėra sniego, atrodo, kad tiesiog stovi ant milžiniškos tuštumos. Neslėpsiu, šiurpoka, mat baisu būtų nugarmėti gilyn.

O aplink ežerą, pakrantėse, gausybė vietos gyventojų, vadinamųjų buriatų. Pastariesiems gyvenimą palengvina turistai, mat žvejyba buvo apribota, darbo vietų ne tiek daug. Neretai, sakė gidė mūsų, iš šių vietų jaunesni žmonės pabėga į miestus, kadangi gyventi ir pragyventi čia – labai sunku. Ypač sunku buvo ir tada, kai lankiausi, kadangi buvo kaip tik uždaryta siena su Kinija. O būtent kinai yra didžiausi turistai šiame regione. Kaip bebūtų, buvo proga išvysti tikrą buriatų gyvenvietę, pasiklausyti pasakojimų apie žirgus, kurie jiems svarbūs tiek, kad netgi muzikos instrumentai yra puošiami žirgo motyvais, o dainų apie žirgus – ypač daug.

Jeigu esate pratę prie prabangių kelionių, super gerų viešbučių, sąlygų, kuriose galima pasilepinti, tikrai Baikalas ir jo regionas ne jums. Bet jeigu vertinate atšiaurius kraštus, nuostabiai gražią gamtą, savotiškai laukinę egzotiką, bent kartą gyvenime, sakyčiau, apsilankyti tikrai verta.

2 thoughts on “Baikalas, arba kelionė, pasislėpusi už mano “Trip Map” žemėlapio ribų”

  1. Miela paskaityti įspudžių, kol keliaujame toliau tik mintyse. Arba virtualiai.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *