Turiu prisipažinti, kad geras dalykas yra tos elektroninės skaityklės arba programėlės, kurios leidžia skaityti knygas išmaniuose įrenginiuose. Štai taip per kelias dienas, ramiai ir neskubėdama, vakarais, perskaičiau Samuel Bjork knygą “Berniukas sniege”.

Tai nebuvo pirmoji šio, slapyvardžiu pasivadinusio, autoriaus knyga, kuri pateko į mano rankas (ar atsidūrė mano mobiliajame telefone Milžino programėlėje). Namie turiu “Aš keliauju viena”, esu skaičiusi “Pelėda medžioja naktį”. Abi paliko labai ryškų įspūdį. Tokį ryškų, kad pamačiusi šio autoriaus vardą ir pavardę nė neabejoju, ar leidinys vertas dėmesio.

Taigi, “Berniukas sniege” yra trečioji šio autoriaus knyga, o joje pasakojimas – apie detektyvus Holgerį Munką ir Mia Kriuger. Holgeris – tipiškas geras detektyvas. Galbūt šiek tiek apsileidęs, skiriantis per daug dėmesio darbui ir dėl to pamirštantis šeimą, tačiau nuoširdžiai dėl to besigailintis. Mia man kažkuo primena Širšę iš “Merginos su drakono tatuiruote”: uždara, tačiau itin pastabi detalėms, turinti praeitį, kuri vis grasina ją įtraukti į tamsą, tačiau vis įstengianti tai tamsai atsispirti dėl savo noro padėti kitiems. Jie yra pagrindiniai visų trijų romanų veikėjai ir sukurti labai įtikinamai. Tiesą sakant, man jie atitinka labai dažnai filmuose matomą gero ir blogo policininko įvaizdžius, tik čia ne visada aišku, kuris iš jų geras, kuris – blogas.

Beje, vertėtų žinoti, kad visuose trijuose romanuose yra dalis pasakojimo, kuris tęsiasi per romanus nuosekliai. Todėl gerokai lengviau skaityti juos eilės tvarka, pradėti nuo “Aš keliauju viena” ir baigti (kol kas) “Berniukas sniege”. Mat nors visi kūriniai puikiai skaitosi kaip atskiri ir nepriklausomi vienas nuo kito, yra abiejų detektyvų gyvenimo detalių, kurios erzins, jei nežinosite, iš kur jos ir apie ką jos.

Taigi, aprašyme apie “Berniukas sniege” rašoma štai kas:

1999-ųjų žiema. Pagyvenusiam vyrui sutemus keliaujant namo, priešais jį kelyje staiga išnyra gyvūno siluetas. Bandydamas išvengti susidūrimo, žmogus vos spėja sustabdyti automobilį. Tačiau tai, ką jis pamato, atima žadą. Geriau įsižiūrėjęs jis suvokia, jog tai ne žvėris, o mažas išsigandęs berniukas su elnio ragais, pritvirtintais prie galvos…

Po keturiolikos metų nuošaliame kalnų ežere randamas jaunos merginos  kūnas. Visų keisčiausia, jog ji vis dar su balerinos kostiumu, puantais, susirišusi plaukus į kuodelį. Krante paliktas fotoaparatas ir lapai, išplėšti iš Astridos Lindgren knygos „Broliai Liūtaširdžiai“. Kaip ir kodėl šokėja ten atsidūrė, jeigu nėra jokių grumtynių požymių? Per kitas savaites randami dar du kūnai. Kiekvieną kartą žudikas palieka po nedidelę užuominą.

Norėdami sugauti nusikaltėlį detektyvai Munkas ir Mia Kruger vis giliau klimpsta į jo sugalvotą katės ir pelės žaidimą. Žaidimą, kurio jie galbūt ir nelaimės. Jis verčia juos knaisiotis po savo praeitį, po užmirštus prisiminimus. Kaip sustabdyti žudiką ar numatyti jo veiksmus, jeigu jis aukas renkasi atsitiktine tvarka?

S. Bjork moka sukurti intrigą taip, kad ji kabintų nuo pirmųjų puslapių. Tiesa, nepratusius gali erzinti autoriaus šokinėjimas nuo veikėjo iki veikėjo, nuo paveikslo iki paveikslo. Jo knygos truputį primena kokį nors keistoką kino filmą, kuriame kadras po kadro pasakojamos skirtingų žmonių istorijos ir tik esminiai veikėjai lyg kokia juodoji skylė siurbia visus tuos paskirus vaizdelius arčiau savęs ir pamažu jie ima sietis.

Visgi trečiasis romanas, mano nuomone, silpniausias lyginant su pirmaisiais dvejais. Jeigu ankstesniuose autorius gana nuosekliai žodis po žodžio pynė pasakojimo giją ir daug klausimų perskaičius romaną nelikdavo, čia gi, man atrodo, liko daug palaidų siūlo galų, kur skaitytojas paliekamas toks šiek tiek suvedžiotas. Pavyzdžiui, keliolika romano puslapių skirti garbėtroškai žurnalistui, kuriam artimai tenka susidurti su žudiku. Tačiau vėliau žurnalisto įvaizdis numetamas ir pamirštamas lyg niekur nieko. Arba romano pabaigoje žudikas pasakoja dalykus, kuriuos akyloji Mia Kriuger tikrai turėjo pastebėti – sunku net įsivaizduoti, kad ji būtų juos praleidusi pro akis. Ir tokių dalykų pilna visame romane.

Bet ar pasakyčiau, kad autorius išsisėmė? Ne. Skaičiau “Milžine” puslapį po puslapio, kai kur vietomis užgniaužusi kvapą arba atsispirdama norui eiti miegoti, kai antra pusė jau seniai lovoje snaudė. Vadinasi, su romanu viskas gerai. Užverčiau knygą ir jos pavadinimą įsirašiau į “Noriu nusipirkti” sąrašą. Vadinasi, viskas irgi taip, kaip turi būti.

Kam galėčiau rekomenduoti? Tam, kuris mėgsta skandinaviškus detektyvus, kurio negąsdina moderniai padrikas rašymo stilius ir veiksmas, peršokantis nuo vieno (dar) nepažįstamo veikėjo prie kito. Detektyvas stiprus, ne per žiaurus, šiaurietiškas. Greičiausiai patiks ir tiems, kurie mėgsta Jo Nesbo kūrybą, nors J. Nesbo, mano akimis, kur kas žiauresnis nei Samuel Bjork, arba, Frode Sander Oien (toks tikrasis rašytojo vardas).

Knygą “Berniukas sniege” rasti galite čia ir čia, ir čia. Mažiausia kaina yra apie 17 eurų. Dar galite skaityti Milžino programėlėje telefone už 5 eurus mėnesiui.

P.S.: ar sakiau, kad man patinka šios serijos knygų viršeliai?

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *