Kai pradėjau tvarkytis su savo vidiniu demonu, pradėjau skaityti knygą „Pykčio šokis“, parašytą Harriet Lerner. Knygai metų daug, tiesą sakant, ir net Lietuvoje rasite jos kelis skirtingus leidimus. Skaičiau todėl, kad supratau, jog man periodiškai kartojasi pykčio priepuoliai ir su šita emocija aš nesusitvarkau. Kai ką, ką perskaičiau, jau aprašiau čia, tačiau dabar dar verčiu užrašus (o juos darausi skaitydama psichologinę ir saviugdos knygas visą laiką) dar atradau momentų, kuriais, manau, svarbu pasidalinti dabar, kai artėja periodas, natūraliai keliantis daug įtampos, ypač šiemet.

Beje, ši knyga viena tų, kurios sakiniai nugulė galvoje ir dėl kurios save pagaunu pagalvojant prieš emocines audras. Ar emocinių audrų buvo? Kadangi pastarasis periodas man buvo ypač sunkus, buvo daug ašarų, bet pykčio priepuolių kol kas nebuvo ir, tikiuosi, nebus.

Taigi, čia esminiai momentai, kuriais noriu pasidalinti kalbėdama apie knygą „Pykčio šokis“, kurie, tikiu, pravers ne vienam, kaip pravertė ir man. Beje, čia kalbama apie partnerius, tačiau turėkite mintyje, kad pyktį gali kelti ir vaikai, tėvai, bendradarbiai. Interpretuokite žodį „partneris“ lanksčiai.

1. Problema kyla tada, kai vienas žmogus <…> nusileidžia ir taikstosi daugiau nei jam priklauso. <…> Savęs išsižadėjimas reiškia, kad dėl įtemptų santykių vienas partneris per daug aukojasi (atsisako savo minčių, norų, įsitikinimų, siekių). Net jei asmuo to nesuvokia, savęs išsižadėjimas jam neišvengiamai atsiliepia. Partneris, kuris labiausiai aukojasi, prikaupia daugiausia užslopinto pykčio ir yra ypač linkęs susirgti depresija ar patirti kitą emocinį sutrikimą.

2. Mūsų nerimas ir kaltės jausmas dėl galimo santykių praradimo labiausiai ir trukdo mums keistis ir laikytis savo pozicijos, kai partneris kategoriškai reaguoja į naują, kitokį mūsų elgesį.

3. Jei konkrečiuose santykiuose jau seniai jaučiame pyktį ar kartėlį, tai gali būti ženklas, kad mums reikia aiškiau suvokti savąjį „aš“ ir bent kiek jį sustiprinti.

4. Nėra blogai norėti pakeisti kitą žmogų. Bėda ta, kad toks noras nieko neduoda. <…> Tik atsisakiusios iliuzijos, kad galima pakeisti ir kontroliuoti kitą asmenį, atsikratysime neveiksmingos kovos. <…> Vienintelis asmuo, kurį galime pakeisti ir kontroliuoti, esame mes patys.

5. Į žmonių bendravimą norisi žvelgti per paprasčiausią priežasties ir pasekmės prizmę. Jei pykstame, vadinasi, kas nors kitas yra mūsų pykčio priežastis. Jei kitas žmogus pyksta ant mūsų, vadinasi, kalti esame mes. Arba, jei esame įsitikinę savo nekaltumu, galime nuspręsti, kad kitas asmuo neturi teisės pykti. <…> Tačiau žmonių santykiai šitaip neveikia ar bent jau veikia prastai. <…> Mes esame atsakingi už savo pačių elgesį, tačiau nesame atsakingi už kitų žmonių reakcijas – kaip ir jie už mūsų.

Ir dar 12 dalykų, kurie, mano akimis, verti dėmesio ir žinojimo

  1. Jei reikalas jums svarbus, kalbėkite. Bet atsiminkite, kad brandžiai pasielgsite nereaguodami asmeniškai į kiekvieną nutikusią neteisybę ar susierzinimą bei kai ką tiesiog nutylėsite ir nekreipsite dėmesio.
  2. Nekalkite geležies kol karšta. Jei per vidurį pokalbio sukyla emocijos, geriau palaukti, kol mintys nuskaidrės.
  3. Stabtelėkite, kad galėtumėte apgalvoti problemą ir išsiaiškinti savo poziciją. Paklauskite, kas šioje situacijoje tai pykdo? Kokia tikroji prolblema? Kokia mano pozicija? Ką noriu pasiekti? Kas už ką atsakingas? Ką darysiu, o ko nedarysiu?
  4. Nesmūgiuokite žemiau juostos: jokių kaltinimų, jokių diagnozių ir t.t.
  5. Kalbėkite pirmuoju asmeniu. „Aš manau“, „aš jaučiuosi“ ir jokių „tu“ arba „aš manau, kad tu“. Kalbėkite nekritikuodami kito žmogaus.
  6. Neprašykite miglotų dalykų. Pasakykite kitam žmogui konkrečiai, ko norite.
  7. Stenkitės suprasti, kad žmonės yra skirtingi. Ir skirtingi požiūriai ar reakcijos nebūtinai reiškia, kad kažkuris klysta.
  8. Nesileiskite į beprasmius intelektualius ginčus.
  9. Įsikalkite į galvą, kad kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo paties elgesį.
  10. Nesakykite kitam žmogui, ką jis galvoja ar jaučia, ar ką turėtų galvoti bei jausti.
  11. Venkite kalbėti per trečią asmenį. Nesakykite „kažkas nuliūdo, kad tu…“, geriau „aš nuliūdau“.
  12. Nesitikėkite, kad kas nors pasikeis po „smogiau ir sprukau“. Santykiuose pokyčiai vyksta lėtai.

Išsirašiau ir dar daugiau visko, tačiau šitos idėjos, man atrodo, tokios, kurios priverčia ir susimąstyti ir atsigręžti į save. Pirmiausia juk ir reikia gręžtis į save, nes pyktis yra pirmiausia mūsų, ne kieno kito, problema. Mes renkamės, kaip reaguoti į situaciją: ar siusti, pykti ir siausti, ar ramiai ir brandžiai įvertinti situaciją ir pagalvoti, kaip turėtume reaguoti. O gal netgi apskritai nereaguoti.

Man pačiai prireikė laiko išmokti „aš manau“ strategijos, tai yra, kalbėti, kaip jaučiuosi pati, ir nekaltinti žmogaus, nesakyti, kad „tu darai taip ir anaip ir mane pykdai“ ir panašiai. Taip pat prireikė laiko imti sakyti, ko noriu konkrečiai. Vis dar tai sudėtinga. Kaip ir įsisąmoninti, jog žmonės yra skirtingi, ir tie skirtumai neturi tapti pagrindu pykčiams ar ginčams.

Jeigu dar neskaitėte šios knygos, o jaučiate, kad turite daug užslopinto pykčio, nuolat širstate dėl kitų elgesio, nesusitvarkote su emocijomis, tikrai rekomenduoju. Gera knyga, o prie joje išsakomų dalykų tikrai norisi sugrįžti.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *