Šitam įraše būsiu atvira kaip niekad. Aišku, mano blogas, mano ir taisyklės, bet… jau kurį laiką laikiausi taisyklės čia kalbėti daugiau apie patirtis su viešuoju/privačiu sektoriumi, išbandytus dalykus, keliones, įspūdžius ir mažiau dėti asmeninio gyvenimo. Šitas įrašas bus apie asmeninį gyvenimą.

Aš vis kartoju kalbėdama su draugais, kad per karantiną man nuvažiavo stogas. Dar per pirmą karantiną. Juokas juokais, bet užsidarius namie pirmiausia pagalvojau, kad esu intravertė, nes atrodė toks patogus ir jaukus tas buvimas namuose. O vėliau, kai pradėjau nuolatos verkti, kai kuokštais ėmė slinkti plaukai (ir buvo diagnozuotas telogeninis plikimas), kai pradėjau kas savaitę pyktis ir skirtis su savo žmogum, supratau, kad problemos yra gerokai gilesnės.

Pirmasis karantinas ir per jį išryškėjusios problemos atnešė skyrybas rugsėjį. Nuoširdžiai, galvojau, kad mirsiu. Visgi kartu prabuvom beveik 13 metų, o gyvenome beveik 12. Dar dabar prisimenu tą fizinį skausmą, kai plyšo širdis, nebegalėjau valgyti, miegoti, kvėpuoti, mąstyti, kai verkiau ir niekaip negalėjau sustoti.

Aš nepasakosiu detaliai, kodėl skyrėmės, tačiau faktas – kad mano nuolatinės ašaros ir išryškėjusios problemos paspartino procesą, kuris, panašu, buvo tiesiog neišvengiamas. Galiu pasakyti tiek, kad dabar, prabėgus ketvirtadaliui metų, jaučiuosi gerokai tvirčiau ir ganėtinai laiminga, kad turėjau visą tai išgyventi.

Kodėl? Nes per visą šitą gyjimo laiką suvokiau, kad nustojau tobulėti ir eiti pirmyn. Ir ne aš viena buvau sustojusi santykiuose. Dar, kadangi nuo rugsėjo ėmiau lankyti psichoterapiją, suvokiau, kad vaikystės patirtis, kai teko augti su alkoholiku patėviu, paliko tokį gilų ir ryškų įspaudą mano pasąmonėje, kad to nesuvokdama pati sau patyliukais kasiau duobę ir į ją savo noru lipau, nesuprasdama, kodėl aš tokia ir kas man darosi.

Manau, kad pastaroji patirtis ir mano išmokti dalykai nusipelnė atskiro įrašo, juo ir pasidalinsiu, tačiau šitas įrašas yra apie tai, kad psichologinė sveikata yra svarbi ir gal net svarbesnė negu fizinė sveikata. Mat visiškai ne pokštas, kad daugelis ligų prasideda nuo galvos.

Ar pasveikau? Ne. Vis dar turiu vartoti man paskirtus vaistus, mat paaiškėjo, kad karantinas į dienos šviesą lyg kirminą ištraukė pastaruosius kelerius metus mane kamavusią depresijos problemą. Ir kas savaitę kalbuosi su psichoterapeute bei bandau susirinkti save atgal iš paskirų gabaliukų, ugdytis naujus įpročius, išmokti save mylėti (mat šitai buvo visiškai dingę iš mano gyvenimo, viską, ką turėdavau, atiduodavau darbui ir aplinkiniams).

Pripažinimas, kad ne viskas tvarkoj ir situacijos nebesuvaldau, nebuvo lengvas. Kamavausi kelis mėnesius, kol rugpjūtį supratau, kad be pagalbos aš iš šitos situacijos neišplauksiu. Rugsėjį buvo tokia šikna (prisidėjo, žinoma, ir tai, kad mane paliko ilgametis draugas), kad prie visų psichinių kančių prisidėjo ir fizinės. Tačiau fizines bent jau galiu paaiškinti: pasirodo, kai skiriamasi su partneriu, smegenyse vyksta cheminės reakcijos, primenančios abstinenciją nuo narkotinių medžiagų. Dėl to skauda, dėl to atrodo, kad mirsi, dėl to kankiniesi fiziškai.

Su psichine sveikata gerokai kebliau. Pasirodo, turėdama prastą pamatą nuo vaikystės, neišmokau apsiginti, nusibrėžti ribų, užtat sėkmingai save dalinau, alinau, varginau ir mano visi stiprybės aruodai išseko.

Ir žinot, rugsėjį aš norėjau, kad šitų metų nė nebūtų buvę. Šiandien džiaugiuosi, kad jie buvo, nes mažyčiais žingsneliais einu į priekį tam, kad ateitis būtų šviesesnė.

Koks moralas? Beveik joks. Tik įsiklausykite į save, mat pasąmonė visada tyliai kužda, kad ne viskas tvarkoje, jeigu reikalai klostosi ne taip, kaip jums norisi ir kaip yra teisinga jūsų atžvilgiu. Mano kuždėjo, tačiau taip tyliai, kad negirdėjau daugybę metų.

2 thoughts on “2020 – metai, kuriuos norėjau ištrinti iš gyvenimo, bet apsigalvojau”

  1. Laba. Skaitau įrašą ir suprantu, jog norisi apkabinti ir pasakyti – “žinau ką jauti ir džiaugiuosi jog paleidi praeiti”. Nepaisant didelio pokyčio Tavo gyvenime, sielą apima stiprus suvokimas, jog esi tinkame kelyje ir gijimo procesas prasidėjo :) Gal ta Žiurkė ir nebuvo maloniausia, bet ar katalizatorius kaltas, jog jo tokia funkcija – sukelti atitinkamas reakcijas? :) jei ne paslaptis – kuris psichologas/psichoterapeutas lydi kelyje į sveiką sielą?
    man metai irgi buvo kupini praradimų ir puikiai žinau ką jaučia suaugęs alkoholiko vaikas, bet.. bet tikiu, jog naujo ciklo pradžioje ir reikėjo atsikratyti to, kas gniuždo/apsunkina/kankina/stabdo arba elementariai nesuteikia nė kruopelytės džiaugsmo.
    Dina, esi stipri ir tuo jau spėjai įsitikinti pati :) Būti žmogumi be kaukės yra didelės drąsos požymis. Tavo atvirumas įraše ir nuoširdumas tik dar labiau sukelia Tau simpatiją :)
    O Tavo kelias įkvėps kitus žmones, kurie irgi bando užgydyti praradimo (iš laisvėjimo) žaizdas. «Меньше хлама – больше пространства для мысли и чувств» :)

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *