“Jei patiko “Forestas Gampas”, “Sidro namų taisyklės”, patiks ir ši knyga.” Būtent ši frazė buvo ta, kuri suviliojo mane pasiimti Robert Dugoni knygą”Nepaprastas Semo Pragaro gyvenimas” ir ją perskaityti, kol skridau į Saudo Arabiją, kurioje dabar laukiu Dakaro ralio.

Ir reikia prisipažinti, kad nė kiek nenusivyliau. Atvirkščiai, savo “Goodreads” programėlėje šią knygą įvertinau 5 iš 5. Taip stipriai ji man patiko.

Knygos anotacija skelbia štai ką:

Lietuviškai debiutuojančio amerikiečių rašytojo Roberto Dugoni romanas pasakoja ypatingą, jaudinančią ir įkvepiančią istoriją. „Esame linkę prisiminti šlovingas, istoriją keičiančias akimirkas, bet gyvename dėl tų ramių, intymių valandėlių, kurias pasižymime ne kalendoriuje, o širdyje. Tomis tyliomis akimirkomis suvokiame, kad visi galime savo gyvenimą padaryti ypatingą.“

Samuelis Hilas į pasaulį žvelgia kitokiomis akimis. Dėl itin retos mutacijos – akių albinizmo – berniukas gimė su raudonais vyzdžiais. Nieko nuostabaus, kad nuo pat kūdikystės Samuelis sulaukdavo išskirtinio aplinkinių dėmesio, o pradėjęs lankyti mokyklą iš karto buvo pradėtas vadinti „velnio vaiku“ ir „Semu Pragaru“.

Baigus mokyklą Semo gyvenimą sukrečia tragedija, todėl jis priverstas atsisakyti mokslo ir likti gimtajame miestelyje. Kelis dešimtmečius bėgęs nuo patirto skausmo, Semas Pragaras – dabar gerbiamas miestelio akių gydytojas – vis labiau abejoja vaikystėje dažnai girdėtais motinos žodžiais apie Dievo valią.Liūdnoka ir linksma, graudinanti ir šviesi, viltinga ir ilgam įsimenanti knyga, kuriai įkvėpimo autorius sėmėsi ir iš savo paties šeimos istorijos. Romano mintys apie tikėjimą ir abejones, gyvenimo nuopuolius ir pakilimus, diskriminaciją, teisingumą ir amžinąsias vertybes suras atgarsį kiekvieno skaitytojo širdyje.

Ir perskaičiusi pasižiūrėjau kitų skaitytojų komentarus. Tikriausiai tikėtis vien teigiamų sudėtinga, tačiau rasti tokius pasakymus, kaip “Nelabai” arba “Muilo opera” buvo keista. Mat toli gražu knyga yra tos muilo operos neprimena.

“Nepaprastas Semo Pragaro gyvenimas” yra labai lengvai, šmaikščiai parašytas romanas (ir taip pat išverstas, ačiū Viktorijai Uzėlaitei), kurį skaitydama jaučiausi taip, tarsi kas nors visą istoriją pasakotų taip, kaip pasakojama kine, kai į veiksmą įsiterpia pasakotojas: ramus balsas už kadro dėsto viską, kas tuoj nutiks arba nutiko.

Skaitydama tikrai radau ne vieną vietą, kur norėjau juoktis, ne vieną, kur apmaudas virte virė, o dar buvo ir tokių vietų, kuriose ašaras teko šluostytis. Semas, arba Samuelis, pagrindinis knygos veikėjas, spaudžiamas mamos, kuri jo raudonas akis laiko Dievo ženklu, kad jam skirtas nepaprastas gyvenimas, stengiasi ir gyventi nepaprastai. Tačiau patys galite įsivaizduoti, kaip vaikui, turinčiam tokias akis, tas sekasi: patyčios mokykloje, nuolatinis stigmatizavimas, net suaugę žmonės žiūrėdami į tą vaiką badydavo pirštais. Tad vis dažniau Semas pradeda galvoti, kur gi Dievas, jeigu jam jau lemta gyventi išskirtinį gyvenimą, ir kad galbūt geriau susilieti su aplinka ir joje išnykti, negu kad išsiskirti ir būti išskirtiniu.

Nori nenori skaitomus dalykus prisitaikai sau, o prie viso šito gauni tokią istoriją, kad atsitraukti nuo knygos ir nustoti skaityti, tikrai sudėtinga. Štai ir dabar rašydama šią apžvalgą knapsiu, nes labai norėčiau dar posmelį kitą pamiegoti, kadangi vakar naktinėjau su knyga rankose. Romane – Semo Pragaro, praminto taip dėl savo raudonų akių, gyvenimas nuo kūdikystės iki brandos. Veikėjai, atsirandantys greta, išbaigti, įtikinami, jaudinantys ir įdomūs, suteikiantys romanui dar daugiau spalvų ir šarmo.

Ar rekomenduoju? Vienareikšmiškai taip. Knygą vėl skaičiau savo Milžino programėlėje ir tikrai žinau, kad ją popierinę taip pat turėsiu savo lentynose. Kam knyga patiks? Tikrai tiems, kuriems patiko “Sidro namų taisyklės” ar “Forestas Gampas”, dar galbūt į sąrašą įtraukčiau ir Fredriko Backmano, parašiusio “Gyveno kartą Uvė” ir t.t., gerbėjus.

Knygą išleido “Alma Littera”, puslapių skaičius – 480.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *