Šitą knygą čiupau tada, kai ilgame pervažiavime Saudo Arabijos smėlynuose, kai sėdėjau ir laukiau komandos narių, nebeturėjau ką veikti, o reikėjo prastumti kelias valandas. Atsiverčiau “Milžino” skaityklę, kurioje Kristinos McMorris “Parduoti vaikai” jau buvo atsiųsti kadaise, nes sudomino pavadinimas. Knygą, beje, išleido “Alma Littera”, vertė – Vytautas Čepliejus.

Labiausiai mane sudomino knygos aprašymas. Štai kaip jis skamba:

PARDUODAMI 2 VAIKAI
Jo gerklę užspaudė spazmas.
Jis dar sykį perskaitė žodžius.1931 metų rugpjūtį jaunas reporteris Elis Rydas viename miestelyje nufotografavo apšiurusioje namo verandoje sėdinčius du berniukus. Už jų nugarų jis pastebėjo lentgalį su užrašu apie parduodamus vaikus. Didžioji depresija jau kelerius metus alino Jungtines Amerikos Valstijas. Bankrutavus bankams ir užsidarius gamykloms milijonai žmonių neteko darbo ir pajamų.

Siekdami apsaugoti vaikus nuo bado, tėvai siųsdavo juos į turtingesnių giminaičių ūkius, palikdavo prie bažnyčių arba atiduodavo į našlaičių prieglaudas. Bet niekas negalėjo įsivaizduoti, kad vaikai kada nors bus parduodami. Elis Rydas neketino kam nors rodyti savo nuotraukos.

Tačiau netyčia patekusi į laikraščio redaktoriaus rankas ji tapo tikra sensacija. Elio sukurta istorija apie parduodamus vaikus sukrėtė Amerikos visuomenę, o pačiam žurnalistui atvėrė kelią į pirmuosius laikraščio puslapius. Vis dėlto šlovė ir pripažinimas nenuslopino
įkyraus nerimo. Juolab kad laikraščio nuotraukoje atsidūrė ne tie vaikai…

„The New York Times“ ir „USA Today“ bestselerių autorė Kristina McMorris romaną „Parduoti vaikai“ parašė įkvėpta tikros nuotraukos. Ji ne tik meistriškai perteikia sudėtingą to laiko situaciją, bet ir jautriai veda mus įtaigiu meilės, atgailos bei pasiaukojimo keliu.

Ypatingai sudomino prierašas, kad ši istorija paremta bent minimalia kruopelyte tiesos. Ir leidausi į puslapius: surijau knygą per dvi dienas. Akivaizdu, kad patiko ir net labai, mat “Goodreads” įvertinau knygą penkiomis žvaigždutėmis, o taip aš vertinu tik tas, kurias noriu turėti savo namuose.

Elis Rydas – žurnalistas. Reporteris, dirbantis redakcijoje ganėtinai skeptiškai vertinamoje skiltyje. Skeptiškai, mat į ją dažniausiai rašo moterys, o anais laikais moterys nebuvo laikomos itin rimtomis žurnalistėmis. Kaip bebūtų, vyras trokšta prasimušti ir vieną dieną keliaudamas ir fotografuodamas pastebi nušiurusį namą, šalia kurio sėdi du berniukai, o prie jų pridėta lentelė “Parduodami du vaikai”.

Vaizdas jį sukrečia, tad jis, nufotografavęs vaikus, dar su jais pasikalba. Nuotrauką jis nusprendžia išryškinti redakcijoje, kur ši pastebima. Ir Eliui pasiūloma parašyti straipsnį apie šią istoriją. Tačiau kol straipsnis parašomas, nuotraukos negatyvas sugadinamas negrabaus naujoko. Tai momentas, kada Elis turi suktis iš padėties. Išeitį jis sugalvoja, tačiau turi perlipti savo moralines normas.

Jis nė negalėjo tikėtis, kad jo poelgis turės tokias pasekmes. Ir K. McMorris taip meistriškai vynioja pasakojimo giją, kad niekaip negali atsiktraukti ir verti puslapį po puslapio, kad tik sužinotumei, kas vyksta toliau.

Labai patiko ir tai, kad autorė meistriškai sukūrė ganėtinai autentišką tų laikų aplinką, puikiai aprašė žmonių manieras, elgesį, stereotipus, kuriais buvo vadovaujamasi. Be kita ko, įtikinimai sukurti ir veikėjai bei nupasakoti jų santykiai. Nori nenori įsijauti į situacijas. Tiesa, kartais norėtųsi daugiau ryžto, drąsos, kitų savybių, tačiau personažų dvejonės arba neryžtingumas neerzina ir nekliudo akims bėgti per knygos puslapius.

Kam rekomenduoju? Tiems, kam patinka istorijos apie 1950-1960-uosius ir paremtos kruopele tiesos. Be to, kam patinka meistriškai sukurptos dramos ir nenuspėjami siužeto posūkiai.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *