Šiandien ruošiuosi eiti į lazerinę depiliaciją pas draugę, kuri mane matė tada, kai buvau numetusi 10 kg svorio po skyrybų ir svėriau beveik tiek, kiek norėčiau šiaip jau sverti. Numečiau, nes visiškai negalėjau valgyti ir savimi pasirūpinti. Ne viskas patiko, nes suglebo ir nukaro oda, kadangi svoris nukrito per mėnesį, tačiau jaučiausi sau oho kokia graži.

O dabar viskas grįžę ir dar su kaupu. Ir kažkaip nepaisant to, kad einu pas draugę, vis tiek nervinuosi, kad mane dabar pamatys kažkokią apvalią ir negražių formų. Ir pati savęs nemyliu, graužiu kasdien. Tiesa, begrauždama įsimetu tai kokią šokolado juostą, tai kelis sausainius, tai dar kažką į burną. Kad tvirčiau būtų graužti.

Psichoterapeutė sako, kad turėčiau išmokti save mylėti ir savimi pasirūpinti, sustabdyti save, kai pradedu engti ir niekinti, ir pagalvoti, kas nutiko ir kaip pakeisti tą situaciją. Išmokti palepinti save, pasirūpinti savo poreikiais, priimti save kaip išbaigtą asmenybę. Aš gi galvoju, įdomu, kodėl taip sunku save pradėti mylėti?

Žinia, aš neatitinku sau viduje išsikeltos lūkesčių kartelės. Ir dar esu to tipo žmogus, kuriam visko reikia čia ir dabar. Lėti pokyčiai man atrodo jokie pokyčiai, nes paprasčiausiai aš jų nesugebu sulaukti. Pvz., dabar dėl to svorio: susiimu į rankas kokioms dviems dienoms, ilgiausiai savaitei, o tada palūžtu. Nes po savaitės rezultatų dar nėra (nei sixpack’o, nei lieknų kojų, nei -15 kg), o koks nors šokoladukas iš lentynos labai jau viliojančiai į mane žiūri. Ir dažniausiai vienu šokoladuku niekas neužsibaigia – laukia puota. O kur dar tos dienos, kai tenka dirbti tai, ko visai nenori ar kas neįdomu, ir tada neigiamas emocijas mėginu malšinti skaniu maistu…

Puikiausiai suprantu, kad esu praradusi sveiką ryšį su maistu ir savo griežtais ribojimais bei emociniu valgymu puolu nuo vieno kraštutinumo iki kito. Bet drauge nesuprantu, kaip savo galvoje turėdama tonas informacijos apie sveiką mitybą, savivertę, savidiscipliną, kalnus būdų, kaip nuraminti emocinį alkį, daugybę pratimų, kaip sportuoti namuose, labiau už viską esu linkusi save ėsti.

Nevykėlė tu. Niekam tikusi. Taip nieko nepasieksi. Eilinį kartą susikirtai. Visi normalūs žmonės gali, tik tu ne. Nieko tau nepavyks. Esi storulė. Negraži. Pažiūrėk į save, kaip tu apsileidai. Ir taip toliau, ir taip toliau, ir taip toliau.

Ir visiškai nesvarbu, kad širdies draugas kasdien apkabina ir negaili nei meilės žodžių, nei komplimentų. Atrodo, ne aš girdžiu, o kažkas kitas, kaip jis, ilgiau užsižiūrėjęs į mane atsidūsta ir sako, kad esu graži. Atrodo, ne man apkabindamas ir glamonėdamas kartoja, kad geidžia. Klausau, reaguoju, o širdy kažkaip ne iki galo tikiu, kad čia tiesa ir taip gali būti.

Ir tikrai, nuoširdžiai, nesuprantu, kodėl taip baisu save priimti tokį, koks esi. Kodėl taip lengva girti kitus žmones, drąsinti, vesti už rankos jų tikslų link, protinti, kaip reikia “teisingai” mąstyti, o kai žiūriu į save, tai matau tokį niekingą kirminą, kuris toks niekam tikęs, kad nesugeba paprasčiausio dalyko – numesti kelių kilogramų.

Priklausau kelioms feisbuko grupėms, kuriose merginos ir vaikinai dalinasi lieknėjimo istorijomis. Na, daugiausiai merginos. Ir dažniausia frazė ten, “kai pradėjau mylėti save”. Blemba, nuoširdžiai nesuprantu, nesuvokiu, neįsivaizduoju, ką reikia daryti, kad save pamilčiau. Nuo ko pradėti? Kaip sustoti tame ydingame rate, kai kasdien save trupini po gabaliuką, trypi, mindai ir niekini, engi ir keiki, nemyli ir grauži. Kaip?

2 thoughts on “Truputį beviltiškas prisipažinimas apie nemeilę sau”

  1. aš esu vienam žmogui sakiusi, kad jei man kas nors pasakytų, jog esu graži, tai galvočiau, kad šaiposi arba tiesiog meluoja :)) ir kaip tik šį karantiną save engiu dėl to, kad nesvarbu, kaip stengčiausi virtuvėje, kaip sekčiau visus receptų nurodymus, vis tiek gaunasi nevykėliškai viskas, kad ir kokie elementarūs valgiai bebūtų. Neskaitant visokių su darbu ar bendravimu susijusių nesąmonių, kurių pilna mano galva. Ir dėl to, kad tas mąstymas apie save toks globalinis, atsisakyti visokių pasiryžimų kažką keisti (pvz mesti svorį) priverčia suvokimas, kad numetus 10-15 kg nieks nepasikeis galvoje, nes vis tiek bus daugybė dalykų, dėl kurių savęs nemėgsiu :) Ir dėl viso šito savęs nemėgimo netgi pasiilgsiu kaukių laikotarpio, kai jis išnyks, nes po ja pasislėpus atrodo, kad ir visa pasislepiu nuo aplinkos. Aišku, būna, kai prasišviečia galvoje kažkas, bet pakanka vieno sujudinimo, kad vėl pagalvočiau, ką aš čia apgaudinėju. Šiaip galvojau, kad su metais/branda tas praeis, bet kol kas nesišviečia :D

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *