Praėjusią savaitę intensyviai kaip niekad dirbau su automobilių temomis. Be įprasto atvarto „Verslo žiniose”, pasigavau žinią apie tai, kad kolekcionierius Stasys Brundza nusprendė savo turimą retro automobilių kolekciją parduoti „Coys” aukcione. Iš viso – 89 automobilius ir motociklus.

Kai paskambinau ir paklausiau, kodėl, jis papasakojo visą istoriją nuo pat pradžių. Apie ilgus metus trukusius prašymus įkurti automobilių muziejų Lietuvoje, skiriant tam senąsias Litexpo sales, apie priverstinį automobilių eksponavimą palapinėje, kur jie rūdijo ir gedo, apie pareiškimą, kad ir iš Litexpo teritorijos jis privaląs išsikraustyt su visais automobiliais, mat planuojama rekonstrukcija (kurios iki šiol, beje, nėra).

Surašiau interviu, o po jo ir po juo (komentaruose) pasipylė replikos, esą, Lietuva nėra automobilių pramonės šalis, todėl tokio muziejaus nereikia. Arba kad demonstruojami automobiliai nebūtų lietuviški, tad kam toks muziejus reikalingas. Arba, kodėl mums turi rūpėti kažkokio turčiaus užgaidos. Arba, kad tegu pats pasistato muziejų, pinigų juk turi. Ir panašiai.

O aš, rašydama kiekvieną sakinį, patylomis pykau. Ne tik dėl to, kad automobiliai man širdy ir galvoj turi ypatingą vietą. Dar ir dėl to, kad Lietuvoje kartais kvailai vaikomasi „drąsių” vizijų, rašomi projektai su ypatingais tikslais ir misijomis, bet štai tarptautinių ekspertų vienintelei tokiai Europoje „Cadillac” kolekcijai vietos šalyje neatsiranda. Vietoje to geriau mėnesių mėnesius pasenusias parodų rūmų sales laikyti tuščias, kartais ten įleidžiant studijų ar maisto parodas. Pikta ir dėl to, kad Vilniaus meras, negailėjęs pažadų niekam, netingėjęs pasivažinėti tanku per ne vietoje paliktus automobilius, išsirinkti savo automobilį-favoritą „Top Gear” metų automobilio rinkimuose ir netingėjęs pakalbėti apie savo automobilines aistras, nepasistengė, kad Vilniuje atsirastų dar viena ypatinga vieta.

Ir aš tikiu Brundzos žodžiais, kad muziejus ilgainiui išsilaikytų pats, tereikia turėti turizmo strategiją, rinkodaros planą ir pasirašyti sutartis su turizmo agentūromis. Verslininkas ne veltui verslininku juk yra. Gaila tik, kad metų metus tampęsis jis turėjo parduoti „Horch”, vieną vertingesnių kolekcijos automobilių, kad susimokėtų už plotą parodų rūmuose.

Čia vienas mėgiamiausių ir gražiausių (beje, brangiausių irgi) kolekcijos modelių - Aston Martin Lagonda Tickford. Su 280 AG ir V8 varikliu, iki 100 km/h įsibėginčiu per 7,9 sek.
Čia vienas mėgiamiausių ir gražiausių (beje, brangiausių irgi) kolekcijos modelių – Aston Martin Lagonda Tickford. Su 280 AG ir V8 varikliu, iki 100 km/h įsibėginčiu per 7,9 sek.

Pavyzdžiui, Latvija muziejų turi. Pasižadėjau šiemet jį apžiūrėti, ir ne tik Rygoje, bet ir Bauskos filialą. Muziejus lankomas, sukauptos kolekcijos įvairiapusės, ne vieno žmogaus, kartu jie dabar gali išdidžiai skelbtis, kad tai didžiausias automobilių muziejus Baltijos šalyse. Estai irgi turi automobilių muziejų, mažesnį nei latvių, tačiau turi. Į jį irgi važiuosiu. Ir abi šios šalys nėra automobilių pramonės šalys, tad, manau, logiška manyti, jog buvimas automobilių pramonės šalimi nėra būtina sąlyga muziejaus turėjimui.

Kitas dalykas – Stasys Brundza nėra vienintelis automobilių kolekcionierius Lietuvoje. Kolekcionierių yra kur kas daugiau, ypač apie Šiaulius, Panevėžį. Daugelis verslininkų turi sukaupę po keliolika ar net po keliasdešimt senovinių, vertingų ir įdomių automobilių, tačiau sąlygų jiems laikyti neturi. Nedrąsiai spėju, jog laiko klausimas, kada automobilių muziejuje atsidurtų ir jų kolekcijos.

O tarp eksponatų yra tokių nerealių, kaip kad nacistinės Vokietijos laikus menantis „Rolls-Royce”, kuriuo važinėjo ir fiureris, po karo išsidalijus teritorijas atitekęs rusams, o šiuose keliavęs iš rankų į rankas (dėl laikotarpių, kai važinėti užsienietiškais automobiliais buvo „nemadinga”) ir atitekęs paprastam valstiečiui, kuris juo vežiojo kukurūzus. Tokį automobilį pamatę keliavęs per Rusiją latvių architektas, suderino deal’ą, kad RR gaus mainais į „GAZ” kažkurį, ir parsivarė į Latviją. Ilgainiui automobilį prireikė rimtai restauruoti, to šeima neišgalėjo ir architekto sūnus, spėjęs vos gimęs būti pavežtas „Rolls-Royce”, sudarė sandorį su kolekcionieriumi iš Šiaulių. Apie šį automobilį latviai parašė ilgiausią istoriją ir sudėjo ją į knygą, šiemet ši knyga turėtų pasirodyti anglų kalba, remiama paties gamintojo. Ir tai tik viena iš istorijų, kurias galima fiksuoti, pasakoti, rodyti.

Galiausiai, kalbant apie automobilių pramonę. Lietuvoje susiformavęs automobilių pramonės klasteris, kuriame gaminamos dalys, detalės ir pan. viso pasaulio automobiliams, tarp jų ir „Rolls-Royce”, ir „Bentley”, ir pan. Lietuvoje yra geriausių lenktynininių automobilių pavarų dėžių gamintojai, Lietuvoje yra lenktyninius automobilius gaminanti „Wellman Rally Team” manufaktūra, Lietuvoje yra daugybė entuziastų, savomis rankomis surinkinėjančių prototipinius automobilius, studentai ėmėsi formulės gamybos ir t.t.

Mes turime daug. Tereikia iniciatyvos, kad ir pradžioje nuo Brundzos sukauptos kolekcijos pavertimu muziejumi. Tik labai gaila, kad tie, kurie turi galią, įtaką ir sprendimo teisę, nemąsto toliau nei siekia kadencija.

One thought on “Ar tikrai Lietuvai automobilių muziejaus nereikia?”

  1. Toks muziejus Lietuvoje butu idomu. Bet klausimas ar toki ji padarys cia pas mus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *