Va šitas įrašas bus labai asmeniškas ir visas apie mane. Nieko negaliu padaryti, susikaupė, o to, kas susikaupė, sudėti į du sakinius ir pasakyti kokiai antrai pusei ar mamai aš nemoku.

Aplinkiniai mane pažįsta kaip drąsų žmogų. Išties, reikia dainuoti, sakyti eilėraštį, pašokti, važiuoti į olimpiadą, vesti renginį – aš keliu ranką ir einu. Vaikystėje labiausiai bijojau klouno, su kuriuo sovietiniame cirke kažkuriame mieste nuotrauka buvo privaloma norint patekti į pasirodymą. Tėvai kažkaip pravedė mane aplink, mat klykiau balsu.

Tačiau nepažįstami žmonės, vaikai, suaugę ar maži – jokio skirtumo, visiems turėjau ką parodyti, pasakyti, papasakoti ir kaip pakalbinti. Tačiau čia tik iš išorės.

Pamenu, maža būdama bijojau to, ką pagalvos žmonės, išgirdę, kad mano vardas Dina. Dabar – Dieve – nemeluosiu, pats geriausias vardas man, nekeisčiau į jokį kitą niekuomet. Tačiau, menu, kai į mano kaimą atkeliavo vaikų iš miesto, iš Vilniaus, jiems pirmiausia prisistačiau Evelina. Kad neatstumtų ir nebadytų pirštais žvengdami – „haaaaaaaa, mano šuns vardas toks pats”. Dabar galėčiau tokiems pasakyti, kur jie gali eiti su savo debiliškais juokais ir pamosuot viduriniu pirštu panosėj.

Dar labai bijojau nesėkmių. Tų momentų, kai olimpiadose lieki antras, kai nekerti finišo linijos pirmas, kai tavęs vienbalsiai negiria. Ir bijojau kritikos, girdėdama ją sumenkdavau ir susitraukdavau. Bijojau nepatikti žmonėms iš pirmo karto. Dėl to, aišku, kaltas auklėjimas, mat aš visuomet būdavau raginama būti geriausia. Ką ten, perfekcionistė mama, į mane sudėjusi, matyt, daugumą savo neįgyvendintų vilčių ir svajonių, mano mylimiausia močiutė, be proto stipri ir talentinga moteris, viską galėjusi pati. Jos abi suformavo mano charakterį, bet, neslėpsiu, kartais buvo linkusios nepelnytai mane girti ir kartais – dalį man skirtų užduočių atlikti pačios.

Pamenu, kaip mano močiutė rašė poemą, kai buvau penktokė, mat baisiai norėjo, kad mane pagirtų literatūros mokytoja visiems girdint. Nes iš tiesų nebuvau tokia jau pavyzdinga: dėl savo nesuvaldomo charakterio esu stovėjusi kampe ne kartą, ne kartą gavusi pylos už nepadarytus namų darbus, juoką vidury pamokos, peštynes, netgi darželyje buvau toks aktyvus vaikas, kad per pietų miegą niekaip nesugebėdavau užmigti, dūkdavau, o per vieną tremtį į berniukų kambarį (atseit, bausmė man) sugebėjau visą grupę pakelt ant kojų ir, pati šokinėdama ant lovos, sulaužyti šios dugną (buvo iš faneros).

Ir ta nesėkmės baimė manyje įsišaknijo taip giliai, kad… iki pat šiandien suprantu, kad ji kaip koks apynasris man. Kažko noriu, bet bijau, kad nepavyks, kad suklysiu, kad apsikvailinsiu…

Štai, pamenu, gavau vairuotojo pažymėjimą ir pusantrų metų viena nevairavau. Nes bijojau, kad padarysiu kažką. Kai pradėjau dirbti žurnaliste, vis bijojau, ir, tiesą sakant, tebebijau skambinti pašnekovams telefonu. Nes baisu, kad apsikvailinsiu, kad užduosiu netinkamą klausimą, kad jie nemaloniai bendraus ar, blogiausia, apskritai atsisakys bendrauti. Dar, pavyzdžiui, bijau imti ne tik treniruotis, bet ir varžytis slalomo trasoje. Atrodo, pats metas, patirties kažkiek yra, belieka varžybos. Tačiau aš nenoriu likti kažkur sąrašo uodegoje. Todėl nė nebandau, tik mokausi ir mokausi.

Buvo momentas, kai bijojau eiti ir kalbėtis su vadovais apie problemas. Iš kone 10 mano pradirbtų metų išdrįsau pakviesti į pokalbį po bandomojo laikotarpio savo vadovą pati. Anksčiau tiesiog laukdavau, kol mane pastebės, kol žmonės patys įvertins, kaip dirbu.

Tikriausiai iki dienų pabaigos prisiminsiu vieną buvusių vyriausiųjų redaktorių, kuriam apie tai, kad man neužtenka algos, pasakiau tik tuomet, kai šis nusprendė vėlavimui į rytinius susirinkimus įvesti finansinę išraišką. Tąkart keliavau su kolege automobiliu ir pavėlavome pusvalandį, kas man būtų kainavę 30 Lt, o mėnesio uždarbis siekė 1000 Lt. Tuomet, prisimenu, įpykau ir išrėžiau, kad mano alga per maža ir 30 Lt man dideli pinigai. Buvęs vadovas pasimetė, pasiklausė, kiek laiko dirbu ir paapgailestavo, jog niekas iki šiol nepastebėjo, jog man bandomasis laikotarpis baigėsi seniai, ir pakėlė algą. Dar skaudžiau buvo tuomet, kai man išeinant iš darbo jis mane pavadino „Knygų rubrikos” žurnaliste, tuomet neegzistavusią kone metus. Supratau, kad apie gerus dalykus reikia kalbėti, net ir tada, jei tuos gerus dalykus padarai pats.

Šiandien vis dar susuka iš siaubo pilvą, kai keliauju į interviu akis į akį. Vis, atrodo, prastai pasiruošiau, atrodysiu kvailai ir pan. Nejaukiai jaučiuosi automobilių pristatymuose, atrodo, kad per prastai apsirengiau, kad negražiai pasidažiau ir, apskritai, visi susirinkę už mane geresni ir gražesni. Bijau išlipti iš automobilio tuomet, kai reikia jungtis prie visai nepažįstamų žmonių kompanijos ir pažindintis, prisistatyti, pasakoti apie save. Atrodo, kad jiems nė kiek nebūsiu įdomi, nepatiksiu ir mane pavarys šalin.

Iš tiesų, turiu tiek daug baimių, susijusių su savo menku vertės jausmu, kad galėčiau, matyt, vardinti ir vardinti. Bet, žinot, kas svarbiausia? Net kai bijau, kai mirštu iš siaubo, aš einu ir bandau. Tikrai taip, neišdrįsau dar stoti varžybose prie starto linijos, nešokau parašiutu ir pan., tačiau kai reikia padaryti kažką nemalonaus, kai bijau, kad aplinkiniams mane pamačius kils atmetimo reakcija, kai bijau, kad būsiu prastesnė nei visi, aš tiesiog giliai įkvepiu, einu, darau ir padarau. Dažniausiai viskas pavyksta gerai arba labai gerai, jei ne, mokausi tol, kol išmokstu, ir bandau dar kartą.

Kitaip tariant, užsimetu drąsiosios Dinos kaukę ir einu pirmyn. Ir kai viskas pavyksta, tyliai pasidžiaugiu, kad veltui bijojau. Ir aš tikrai žinau, kad visi jūs, turintys panašių ar tokių pat baimių, kažkurioje sielos spintoje turit pasidėję tokias pat „drąsiojo AŠ” kaukes, tik gal kartais pamirštat nuo jų nupūsti dulkes ir naudoti pagal paskirtį. Pamėginkit bent kartą per mėnesį užuot garsiai pasakę „negaliu”, užsidėti drąsuolio kaukę ir padaryti tai, kas jus gąsdina. Nesvarbu, ar duoti kraujo Nacionaliniame kraujo centre, ar angliškai papasakoti turistui, kaip jam rasti Katedrą, ar parduotuvėje už jūsų bjauriai besigrūdančiai bobai atsisukus pasakyti, kad jums nemalonu ir kad jei ji grūsis dar labiau, jus išprievartaus. Drąsa, net sukaupta iš paskutinių syvų, veikia. Ir kiekvienas pavykęs dalykas yra labai malonus, nepavykę gi ne numuša ūpą, bet skatina tobulėti.

Tad pirmyn! Leiskitės į iššūkius ir juos įveikite.

O aš šiemet išmoksiu pasakyti „ne”, nes pastaruosius kelis ar net daugiau metų tai yra mano didžioji bėda. Man trūksta drąsos būti nemaloniai, nejautriai, neužjaučiančiai ir pasakyti kiekvienam užknisančiam prašeivai, išnaudotojui ir pan. pasakyti, kad „ne, man jūsų projektas neįdomus”, „ne, aš nenoriu dirbti kartu”, „ne, aš nenoriu postinti jūsų nuotraukos”, „ne, aš nefotografuosiu jūsų kalendoriaus nemokamai” ir pan.

Šie metai bus mano „NE” metai :)

4 thoughts on “Labai asmeniškas pasakojimas apie baimes ir kompleksus bei žodį „ne””

  1. Labai žmogiški jausmai, visiškai natūralūs, visi aplinkui turi baimių, visi bijo nepateisinti kažkieno lūkesčių, bijo išleisti garsą tyloje, bijo atsidurti dėmesio centre, bijo susimauti, bijo bandyti pirmą kartą, bijo ir antrą, galvoja, kaip čia jie atrodys, kaip čia jie pasirodys, ką apie juos pamanys, ką pasakys, ką nutylės. Visi šį jausmą turi, tai lyg koks savisaugos instinktas, įsijungiantis tada, kai atsiranda grėsmė (dažniausiai tik menama, bet mums atrodo tokia reali) mūsų orumui, mūsų aš, mūsų pripažinimui, priėmimui į socialinę aplinką.
    Pamėginkite įsivaizduoti, kad taip jaučiasi visi. Tai padeda. O toliau lieka psichologija, savianalizė. Aš, kaip ir jūs, kaip ir kiti, esu pilna baimių. Bet koks geras jausmas jas įveikti! Tas diskomforto jausmas nėra blogis pats savaime, jeigu baimės yra „normos” ribose ir netrukdo gyventi.

    Dėl „ne”, manau, kad darote esminę klaidą siedama žmogų, sakantį „ne” su nemalonaus, nejautraus, neužjaučiančio žmogaus savybėmis. Tai viena priežasčių, kodėl atsakyti neigiamai mums yra sunku. Pamėginkite „ne” pasakyti maloniai, jautriai ir užjaučiančiai, jeigu kitaip jums nesmagu. Šiandien aš „ne” sakau be jokių emocijų, be jokios savigraužos, o kartais, prisipažinsiu, net jaučiu vidinį malonumą. Bet pradžioje sakydavau ne su užuojauta, su krūva pasiteisinimų, paaiškinimų, kodėl mano atsakymas neigiamas. Ilgainiui liko paprastas, trumpas, veiksmingas „ne”. Be jokių asmeniškumų. Taškas.

  2. Iš tiesų, siejau labai nesąmoningai. Įsivaizdavau, ką turėtų manyti apie mane „ne” išgirdęs asmuo, todėl ir gavosi „nejautri”, „bjauri” ir „nemaloni”. Manau, ilgainiui sakydama „ne” turėčiau ir pati jausti ne kaltę, kad kažkam atsakau, o palengvėjimą. Malonų :)
    Beje, Rūta, „ne” prisiminiau perskaičiusi istoriją jūsų tinklaraštyje apie netikėtą ir nelauktą skambutį. Ačiū :)

  3. Labai džiaugiuosi šį įrašą paskaičius ir prisiminus, kad ne tik man taip būna. Nes visada tokiomis akimirkomis, kai reikia įžengti į naują kompaniją, prisistatyti žmonėms, kurie man atrodo už mane geresni, visada būna toks jausmas, kad AŠ kažką padarysiu ne taip (kažką nemandagiai pasakysiu, kažkas nesupras mano pajuokavimo, atrodysiu per daug/per mažai pasipuošusi ir dar milijonai kvailų dalykų)… Bet tavo įrašas man priminė, kad taip jaučiasi jei ne kiekvienas, tai kas antras žmogus esantis tame būryje, už kurį (kartais visai nepagrįstai) jaučiuosi prastesnė. O kai pagalvoju, kad visi turi savų baimių ir komleksų, kažkaip pasidaro ramiau, ir suprantu, kad visi mes vienodi, ir vistiek kiekvienam rūpės savas „susimovimas”,o ne manasis, tad et… kam sukti galvą :)

  4. O, tikrai taip! Aš kartais net pykstu ant savęs, kodėl kiekvieną reakciją ir pan. taip suasmeninu ir manau, kad vienoks ar kitoks elgesys atsiranda reaguojant į mane :) Pavyzdžiui, sporto klube daugelis merginų baiminasi, kad bus nužiūrinėjamos ir apie jas visi galvos, kad vaje, tešlės, apsileidėlės ir pan. Tačiau kai pati pradėjau intensyviau sportuoti, supratau, kad dauguma aplinkiniu nuskenuoja tave visiškai nieko negalvodami, kas susiję su tavo asmeniu, greičiau mintyse skaičiuodami, ką dar turi padaryti ir ką jau padarė :)
    Taip ir su visais šitais nejaukiais atvejais. Būna išimčių, tačiau dažniausiai visos baimės yra hiperbolizuotos ir sureikšmintos :)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *