Gyventi be iššūkių neįdomu, ar ne?
Na, bent jau man. Visada norisi turėti kažką, kas yra žiauriai įdomu, kas priverčia burbuliuoti kraują arba pasitempti, nes štai, davei arba sau, arba viešai pažadą, kad darysi kažką. Ir jokių nuolaidų!
Aš dar praėjusiais metais be jokių pažadų nusprendžiau pradėti gyventi sveikiau. Pasekmė – nebėra bandelių, visokių keptuvėje keptų dalykų, beprotiško kiekio saldumynų. Tuo džiaugiuosi, mat per tris mėnesius sveikatos problemų mažiau.
O šiemet, su ilgesiu žiūrėdama į tyliai gulinčius pakampėje savo senus bėgimo batus, ir netikėtai susipratusi, kad vykstu į JAV, į Los Andželą, nusprendžiau, kad reikia dar vieno iššūkio. Bėgti, ir bėgti visur, kur nukeliausiu. Nesvarbu, ar tai bus užsienio šalis, kurioje nusileido mano lėktuvas, ar tai bus kažkoks Lietuvos miestas, į kurį teks vykti padirbėti ir kuriame teks nakvoti. Bėgsiu net ir mano mylimame, o dabar jau ir organizuojamame, Chill’n’Grill festivalyje.
Svarbu, atlaikytų mano senoliai bėgimo batai. Ir dar labai norėčiau susirasti normalią bėgimo aprangą. Nes, pavyzdžiui, Amerikoje į asfaltuotą keliuką, skirtą bėgantiems, pėstiems ir važiuojantiems dviračiais, riedučiais ir t.t., Santa Monicos paplūdimyje išbėgau apsitempusi kažką panašaus į tampres. Tačiau šios, nors, atrodo, viską puikiai laiko, apspaudžia ir pan., yra laisvokos per liemenį, tad kokius du kilometrus bėgau vis sustodama pasitempti kelnių aukštyn (likę kilometrai buvo lengvesni, nes kūnas sušilo ir tamprės prisiklijavo prie manęs). Gavau nemažai patarimų, kur tų tamprių ieškoti, bet sakiau, galbūt akcijos reikėtų ieškoti pas MyProtein.lt. Čia, beje, ne reklama, o rekomendacija. Išnaršiau milijoną interneto puslapių, bet labai norisi sportui skirtus dalykus pirkti kažkur, kur žmonės specializuojasi konkrečioje srityje. Be to, čia galvoju ir pasiieškoti papildų, kad minant kilometrus gerai jaustųsi ir mano sąnariai, ir raumenys. Tai būtent pas juos akcijų metu galima rasti gerų produktų tikrai geromis kainomis, kas džiugina.
Bėgioti Los Andžele man patiko. Pirmam bėgimui išsirengiau į paplūdimį, mat jau buvau nusižiūrėjusi takelį. Dar gi važiuodama iš oro uosto pasikalbėjau su vyriškiu, pabuvusiu mano vairuotoju. Pasirodo, jis šiame mieste 33 metus dirbo kaip kriminalistas, tad galėjau pasiteirauti, ar tikrai saugu bėgioti, ar galiu bėgti vakare ir t.t. Jis patikino, kad Santa Monica paplūdimyje – drąsiai, ir netgi gatvėmis. Tad persirengiau ir greitu žingsniu apšilau gatvėse, prasitempiau kojų raumenis ir, nusileidusi į paplūdimį, leidausi bėgti.
Turiu pasakyti, kad takas, vedantis per Santa Monicos paplūdimį, yra perskirtas į dvi dalis: viena skirta dviračiams, kita pėstiesiems. Iš pradžių mėginau griežtai laikytis perskyrimo, tačiau supratau, kad realiai – nusispjaut, kurioj pusėj esi, svarbu, dairykis ir, jeigu ką, praleisk judančius greičiau. Bėgti, beje, buvo visai smagu, mat prasilenkinėjau su rimtais bėgikais, mėgėjais, merginomis, vaikinais, senutėmis (kurios, beje, stebino šypsenų pločiu bėgdamos), senukais ir t.t. O kur dar nuo vandenyno pučiantis lengvas vėjas, aušinantis kaistantį veidą.
Antram bėgimui, ilgesniam, išsirengiau rytą. Ir čia buvo viena geriausių patirčių, mat nubudau šeštą, o septintą jau bėgau. Nepaisant ankstyvų valandų, organizmui atrodė, kad yra popietė, todėl viskas buvo milijoną kartų lengviau nei būtų Lietuvoje (čia, beje, po JAV, miegoti užsinoriu jau ketvirtą popiet, sakiau, persiorientavau į Japonijos laiką, kur būna apie 22 val. – pats metas miegui). Tiesa, bėgti į vieną pusę buvo kur kas lengviau nei bėgti atgal, viešbučio link, mat plieskė kaitri saulė, kuri tikrai pakepino veidą. Kažkodėl saulės faktui nebuvau pasiruošusi.
Galiausiai kovo 8 d. atsidariau bėgimo sezoną ir Lietuvoje. Man kažkodėl atrodo, kad tai – pats ankstyviausias mano bėgimo sezonas, anksčiau vis laukdavau balandžio ir šiltesnių orų. O štai tą vakarą likusi viena namuose pasižiūrėjau į temperatūrą už lango, susiradau liemenę, džemperį, pirštines, šaliką, pašokinėjau apšilimui ir išbėgau.
Turiu prisipažinti, kad vėlyvą vakarą (bėgau apie 22 val.) dar šaltoka. Turėjau bėgdama galvoti, kad nekvėpuočiau per burną nuvargusi, o vis orą traukčiau per nosį, mat toks pakvėpavimas per burną laisvai galėtų baigtis stipriu peršalimu. Tačiau bėgimas – kažkas tokio. Lyg kokia meditacija, kai ilgainiui galvoje nebelieka nieko kito, tik muzikos garsai ir poreikis viską daryti ritmingai. Pamažu, matyt, greitinsiu tempą, didinsiu atstumus. Dėl tempo – nesu tikra, nes kartais lengvas risnojimas kilometrų kilometrus mielesnis širdžiai nei faktas, kad kilometrą nubėgu greičiau nei per šešias minutes. Tačiau žinau vieną – bėgiosiu iki pat pirmų šalnų ir minuso ore rudenį.