Aš pagaliau susitvarkiau savo knygas. Paskutinius kelis mėnesius vis kėliau į „Instagram” paskyrą šūsnis visko, ką skaitysiu, o tada tas viskas, perskaitytas ir ne tik, nuguldavo visuose namuose. Kodėl ne lentynose?
Pirmiausia todėl, kad pastarosiose pritrūkau vietos. Nuoširdžiai – knygos ėmė nebetilpti. O toliau dėl to, kad mano lentynose knygos sudėliotos ne pagal autorius, o pagal spalvas. Tamsiausios apačioje, šviesiausios viršuje ir pačioje viršutinėje lentynoje dar tos, katros netelpa ten, kur joms priklausytų pagal spalvą.
Daug kas stebisi, kad dėliojau knygas spalvomis, bet sprendimas toks gimė dėl to, kad mūsų namuose spalvynas labai minimalistinis. Balta, pilka, ruda. Ir margumynas ant sienos čia visiškai nederėjo. Atrodė nejaukiai, eklektiškai ir apkraudavo kambarį. Tad kažkada vyras pasiūlė, o aš ėmiau ir perdėliojau viską.
Iš naujos tvarkos gimė minusas: nebeprisiminiau, kur koks autorius yra, kur kokia knyga, ar turiu tokią apskritai. Kažkada savaitę ieškojau knygos, kurią paskolinau tetai. Nesupratau, kur ji dingo, o, pasirodo, visai nedingo. Todėl apie nuosavą knygų katalogą galvojau žiauriai seniai, bet vis neprisiruošdavau. Iki kol trūko kantrybė ir ėmiausi darbo, trukusio tris dienas.
Kaip rūšiavau knygas
Betvarkydama knygas dalį jų atsirinkau ir atidėjau į krūvą, skirtą Žvėryno parko bibliotekėlei. Na, toks namelis ant kojos, kur paliekamos knygos, skirtos skaityti visiems. Jeigu teisingai pamenu, idėja tokia, kad jei knygą imi, knygą ir atneši. Paskutinį kartą, kai tikrinau tą „inkiliuką”, ten buvo sudėti sovietinių laikų matematikos ir geometrijos vadovėliai. Žiauriai nesąžiningai kažkaip. Suprantu, kad matematika kitaip nei istorija, nepasikeitė, bet… Na, ar norėtumėte atėję į parką vietoje malonių širdžiai skaitinių rasti algebros vadovėlį? Aš ne. (Beje, praėjus parai nuėjau į bibliotekėlę. Spėkit.. Nei vienos knygos. Labai tikiuosi, kad bent dalis grįš).
Dar vieną kalną atsirinkau tokių, kurios keliauja į rūsį. Iš esmės, tai knygos, kurioms šiuo gyvenimo periodu nenoriu skirti jokio dėmesio. Visokios psichoanalizės, savišvietos ir lyderystės. Jas skaitysiu kada nors, todėl kol kas jos keliauja į dėžę, saugiai įpakuotos – į rūsį.
Tada prie dalies atsirado žyma „Neskaityta” arba „Neprisimenu”. Dėl neskaitytų nieko nuostabaus – perku knygas ne po vieną, dažnai ne tada, kai jau viską perskaičiau, o jeigu pamatau gerą kainą ar pan., todėl tų neskaitytų tikrai pasitaiko. „Neprisimenu” atsiradę prie tų, kurias prisimenu lyg per miglą ir aprašymas knygos pabaigoje nesukelia jokių vaizdinių galvoje. Kadangi ne kartą ir ne du esu grįžusi prie pamėgtų knygų, tai ramiausiai galėsiu ir jas perskaityti.
Ir, galiausiai, yra prierašas „Serija”. O kai kur dar ir pastaba, kad turiu tik vieną dalį, reikia kitų. Čia man – liūdniausia dalis. Pakęsti negaliu, kai yra knygų serija, o aš turiu tik vieną ar dvi iš visos serijos. Ypač, jeigu tos serijos reikia laukti. Arba ji nesvietiškai brangi ir negaliu sau leisti imti ir įsigyti. Na, patys suprantate… Net jeigu esu perskaičiusi skolintas tos serijos knygas, jei ši gera, privalau turėti popierinį tų knygų variantą namuose.
Žodžiu, sutvarkius viską, dabar turiu pusę laisvos lentynos, neskaitytų knygų, todėl negaliu skųstis, kad jau viską perskaičiau, ir, pagaliau, galiu ramiai pasižymėti, kam, ką paskolinau ir kur ką padėjau. Sąrašą pamatyti galite čia, o aš pasidalinsiu keliomis rekomendacijomis, ką skaityti, jei esat iš tų, kurie jau viską perskaitė ir nežino, ko stvertis. Beje, iš karto galiu pasakyti, kad dalintis knygomis nemėgstu. Sorry! Beje, nemėgstu ir jų skolintis, nes noriu pasilikti sau. Kaip koks fetišas man čia.
Jeffrey Archer „Kainas ir Abelis”
Skaitant pavadinimą galvojau, kad, ne, nesąmonė. Atrodė, biblinis reikalas. Tai biblinių užuominų čia žiauriai nedaug. Knyga pasakoja apie Volstritą prieš jo žlugimą ir pakilimą, apie dvi skirtingas šeimas, apie norą gyventi kuo geriau ir t.t. Kas man labiausiai patiko, tai tvirtas, istoriniais faktais paremtas, šios knygos siužeto stuburas. Dar labai patiko tai, kad knyga pasiekia netgi artimus mums kraštus – Lenkiją ir jos dvarininkus prieš prasidedant karui. Tiesą sakant, seniai skaičiau taip gerai parašytą knygą iš esmės apie finansų pasaulį su meilės, mirties, konkurencijos ir t.t. užuomazgomis. Labai rekomenduoju tiems, kurie nemėgsta detektyvų, fantastikos ir meilės romanų.
Gordon Dahlquist „Sapnų valgytojų stiklo knygos”
Maginė fantastika su šiek tiek siaubo. Istorija, prasidedanti gana paprastai, o besibaigianti taip, kad realiai pavarčiusi knygą vėl norėčiau ją perskaityti. Tiems, kam galbūt raganos ir vilkolakiai pabodę, čia viskas kiek kitaip. Man tik žiauriai gaila, kad po šios knygos nebuvo nieko daugiau. Labai norėčiau tęsinio.
Diana Gabaldon „Svetimšalė”
Aštuonios knygos – tiek yra lietuvių kalba. Ir tikriausiai tiek pat dar nėra išversta. Jeigu matėte serialą, žinote, kodėl rekomenduoju: knygse istorija įtaigesnė, stipresnė, turtingesnė. Man patiko ir aštri kalba, ir gražus vertimas, ir turtingas pasakojimas, ir stiprus istorinis stuburas, ir žavūs veikėjai. Skaityčiau ir skaityčiau. Žiauriai nervina, kad tęsinio dar kol kas nėra.
Ruth Hogan „Pamestų daiktų saugotojas”
Lėta, skani istorija apie didelę meilę, jos nelaimingą baigtį, apie žmones, su savo mažom tragedijom, jų gyvenimą supančius daiktus ir jų istorijas. Labai skaniai susiskaitė, taip neskubant, ramiai. Gražus vertimas, graži kalba ir tikrai jaudinanti knyga. Labai rekomenduoju.
Jonas Jonasson „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo”
Tikrai turėjote matyti ir filmą, o jei ne – pažiūrėkite ir aną. Knyga yra nereali dėl to, kad joje gausu istorinių faktų, tik tuose istoriniuose faktuose netikėtai atsiranda vienas toks šimtametis – pagrindinis šio pasakojimo herojus. Garantuoju, kad save pagausite ne kartą ir ne du besišypsant iš to, kas vyksta.
Ursula K. Le Guin. Žemjūrės serija
Apie ją jau esu rašiusi ir vis dar neatsiimu savo žodžių. Vienareikšmiškai tobula serija su daug reikšmių, simbolių ir visko, nesvarbu, ar tau 15, ar 35.
Jo Nesbo
Tyčia rašiau tik autorių, mat Jo Nesbo mano pastarojo meto mėgiamas detektyvų autorius. Paslaptys čia juodos, o mįslės toli gražu ne tokios, kur gali knygos viduryje numanyti, koks sprendimas. Oi, ne. Inspektorius čia irgi ne raumeningas gražuolis riteris – atvirkščiai, alkoholikas, bet turintis nemažai nušvitimo akimirkų ir galintis išspręsti tikriausiai bet kurį galvosūkį. Imkit ir skaitykit viską iš eilės.
Bobbie Peers „Luridijaus vagis”
Knyga paaugliams, tačiau baisiai noriu nusipirkti visą seriją (kai tik ją išleis) ir suskaityti. Tokia įtempta ir smagiai parašyta, dar taip netikėtai, kad skaitydama pagavau net širdį greičiau plakti pradėjus.
Erin Watt „Popierinė princesė”
Knyga apie turtuolius ir vargšus, blogas mergaites, kurios iš tiesų yra geros mergaitės. Paaugliška, tačiau puikiai tiks ir vyresniems skaitytojams, nes turi tą klasikinę vargšės merginos, kuriai netikėtai nukrito deimantais nusagstytas raktelis į turtų karalystę, istoriją. Gaila, tęsinio nėra.
Spėju, jei būtų mano valia, aš šitą savo mažytę biblioteką per metus išauginčiau iki kelis kartus didesnės. Bet.. juokiausi jau, kad reikia naujų namų knygoms, tai tokiais tempais mano juokai gali virsti tikra realybe.
P.S.: jeigu netyčia į šitą blogo įrašą užklystų leidyklų atstovai, žinokite, mielai skaitau ir rašau recenzijas :)