Pastarąją savaitę sujudo Lietuva po to, kai skirtingų dydžių drabužius dėvinčios influencerės apsisvaidė kaltinimais dėl vienos iš jų prieš metus padaryto „Instagram Stories”. Kalbu apie Gintarės Gurevičiūtės ir Giedrės Valavičiūtės susikirtimą dėl to, kad prieš metus Balyje buvusi G. Gurevičiūtė nufilmavo už jos restorane sėdėjusią šeimą replikavo taip: „Stori amerikonai, prisikišę bulkų, dar ir mergaitę moko valgyti bulkas”. G. Valavičiūtė į tai replikavo grotažyme #bulkutemsdydisnesvarbu ir pabrėžusi, kad instragrame vaizdo įrašu pasidalijusi mergina nieko nežino apie tą šeimyną ir reikėtų kitus žmones palikti ramybėje bei rūpintis savo lėkštės turiniu. Repliką lydėjo ir šis vaizdo įrašas.
G. Gurevičiūtė visai neseniai į visą šitą kilusį ažiotažą atsakė štai tokiu „Instagram” įrašu, kuris buvo toks ilgas, kad netgi jį prireikė pratęsti komentaruose.
Nesileisiu į kalbas apie tai, kad G. Valavičiūtė pasidalijo metų senumo įrašu, kas šiaip jau savaime atrodo keista. Jei nori reaguoti, reaguok į tai dabar, iš karto, o ne po metų. Tačiau sutinku, kad komentaras apie „storus amerikonus” buvo nei gražu, nei etiška, nei ką. Kaip ir jų filmavimas. Su tuo dabar sutinka ir G. Gurevičiūtė.
Šitą istoriją primenu jums tik dėl to, kad dar visai neseniai pati rašiau apie mitybos įpročius ir apie tai, kad pati nesusidoroju su savo galva ir tuo, kaip valgau. Kitaip tariant, rašiau, jei maisto piramidę būčiau mačiusi ne tik vadovėlyje, o ją realiai taikiusi gyvenime, jei tėvai būtų supažindinę su daržovių, sveiko maisto ir t.t. poreikiu, būčiau šiandien laimingesnė.
Ir tiesa ta, kad nepaisant patyčių, G. Gurevičiūtės žodžiuose yra labai daug tiesos apie tai, kad mitybos įpročių formavimas turėtų prasidėti šeimoje. Būtent čia vaikai turėtų susiformuoti paveikslą, kaip atrodo sveiko ir gero maisto lėkštė, suprasti, kad saldumynai, traškučiais, gazuoti gėrimai, bandelės ir pan. yra ne kasdienybė, o dalykas, kuriuo reikia mėgautis kartais. Kas vyksta šiandien? Ogi tas, kad vietoje to, kad prisėstume prie stalo ir pavalgytume neturėdami jokių kitų veiklų (ir čia kalbu apie save), valgome paskubomis, atskirai, dirbdami, dažnai nepagalvodami, ką dedame į burną. Pavyzdžiui, sumuštinis, kurio esminė sudedamoji dalis yra bulka, o bendra kalorijų vertė – beveik 800 kcal. Kas tokiame gero? Majonezas? Perdirbtas mėsos gaminys? Sūrio produktas? Iš esmės – nieko, o jeigu pakeistume tą sumuštinį sveiku maistu, vargu ar porcija būtų suvalgomo dydžio. Nebent dalintumėte į dvi dalis.
Ar reikia tyčiotis mėginant pasakyti, ką kas turėtų valgyti? Nereikia. Pastaruoju metu tiek daug žiūriu laikų apie tai, kad mūsų visuomenė linkusi į kraštutinumus ir per daug kalbame apie sunkų darbą dėl kūno, kurio esame verti, apie tai, kad maistą reikia užsitarnauti, apie maistą, kurio negalime sau leisti ir t.t. Iš tiesų, reikėtų visiems galvų remonto ir pirmiausia išmokti maistu mėgautis, valgyti intuityviai, suprasti, nuo kokio maisto jaučiamės gerai, o koks maistas mus prislopina, koks pradžiugina, pajusti, kada esame alkani, kada jau sotūs ir t.t. Pati dar mėginu išsiaiškinti su savo kūnu ir išmokti valgyti kitaip, tad daug patarti čia vargu ar galėčiau. Bet galiu rekomenduoti jums Abbey Sharp „YouTube” kanalą – nereali dietistė, daug pasakojanti apie gerus mitybos įpročius ir apie kūno kultą.
P.S.: nuotraukoje viršelyje skanūs ir sveiki sumuštiniai, su rugine duona, kurioje nedaug cukraus, avokadu ir rūkyta žuvimi.
Dar rekomenduoju Stephanie Buttermore kanala panasia tema. Mergina ilga laika laikesi grozio standartu palaikydama sau gerokai per maza svori, bet nuolat jautesi alkana ir galiausiai nusprende pabandyti ‘all in”, ty pradejo valgyti tiek, kiek tikrai nori ir ko nori. JOs kanale visa si kelione nufilmiota labai jautriai ir labai linksmai, ir tikrai privercia susimastyti, kad tai, kaip mes atrodom, yra is tiesu itin maza dalis musu, o paveikta aplinkos taip smarkiai…
Indre, ačiū! Būtinai įsitrauksiu į žiūrimų sąrašus! :)