Žinot, tikrai išsigandau. Draugui sakiau (o jis labai ramiai reaguoja į savo kūno pokyčius, sveriasi ir žino, kad viskas įmanoma – man tokio tikėjimo trūksta), kad bijau svertis, nes bijau pamatyti skaičius. Šiandien išdrįsau ir ką – šokas. Sveriu 75,6 kg, o esu vos 166 cm. Net faktas, kad rankoje buvo telefonas, ant rankos – laikrodis, o ant kūno pižama čia nieko nekeičia.

Nesunku apskaičiuoti, kad pagal KMI – esu perlipusi viršutinę normalaus svorio ribą ir jau turiu antsvorio. Blogoji dalis, kad to antsvorio aš turiu ilgą laiką ir niekaip nesugebu atsikratyti.

Esu bandžiusi pačių įvairiausių dietų, nuolatos turiu periodus, kai daug sportuoju, būna ištisi momentai, kai skaičiuoju kalorijas ir t.t. Bet tuo pačiu, būna ištisi mėnesiai, kai kalorijų neskaičiuoju, kai nepajudinu nei piršto, kai nesilaikau jokios dietos. Balansas, galėčiau sakyti juokdamasi pro ašaras.

Kaip bebūtų, žinau, kad esu buvusi sunkesnė. Tačiau šie skaičiai yra didžiausi, ką esu mačiusi sąmoningai sverdamasi. Ir aš žinau, kodėl taip nutiko, kaip taip nutiko. Kai pernai rudenį skyriausi, iš esmės nustojau valgyti. Per mėnesį man nukrito 10 kg. Bet organizmui čia buvo šokas, šokas ir mano galvai: kai pradėjo taisytis reikalai, drauge pradėjau taisytis ir aš. Iš pradžių nuolatos rijau viską, ypač daug saldumynų, vėliau, kai buvau Saudo Arabijoje sausį, buvo pernelyg didelės maisto porcijos ir daugybė datulių, kurios šiaip yra iš esmės grynas cukrus, kai buvo moraliniai lūžiai sausio/vasario mėnesiais ir nebežinojau, ką ir kodėl darau su savo gyvenimu, pamenu, buvo momentas, kai gulėjau pas save namie ant sofos ir kimštau tiek maisto, kiek drūčiausiam vyrui į skrandį netilptų. O aš kimšau, kimšau ir kimšau.

Žinau, kad neturiu sveiko santykio su savo kūnu. Aš į save žiūrėdama matau trūkumus, ne privalumus, save graužti yra kone mano hobis. Ir dėl tokio iškreipto santykio turiu bangavimus: būna, kai stengiuosi dėl savo sveikatos, svorio, sveikai valgau, atsisakau saldumynų, sportuoju ir t.t. Bet būna ir taip, kad metu viską į šalį, nes esu pernelyg liūdna, savimi nusivylusi, nepatenkinta, negaliu sau pasakyti nei vieno gero žodžio ar savęs paguosti ir tada gelbėjuos maistu.

Jokia paslaptis, kad iš esmės lieknėjant svarbiausia yra mityba. Jeigu maitinamasi teisingai, suplanuotai, sveikai ir subalansuotai, jeigu porcijos yra ne per didelės, tuomet svoris kris arba bus stabilus. Tą labai gerai parodė ir mano ruduo, kai užteko mėnesį nevalgyti ir rezultatas buvo puikus. Tik paradoksas, aišku, kad buvau liekniausia tuo metu, ir pati nelaimingiausia.

Sportas yra gerai, tačiau, tikriausiai, jeigu valgai nesveikai, maistas yra nesubalansuotas, kupinas cukraus, riebalų ir kitko, gražaus kūno nebus. Galbūt, tikiu, įmanoma ir taip valgant turėti gražų kūną, tačiau tuomet, matyt, iš sporto salės išeiti nebus įmanoma.

Kaip bebūtų, aš pavargau. Labiausiai nuo savęs ir tokių bangavimų, vidinio nelaimės jausmo, kurį norisi malšinti visokiais skanėstais. Tiek metų skaitau apie mitybą ir kitką, galvoje yra daugiau nei pakankamai žinių apie tai, kaip turėčiau maitintis, tačiau to, ką nešioju galvoje, nepritaikau.

Ir žinau, kad galbūt mano ašaros čia ir asmeniškumai atrodys juokingai, nes… yra gausybė žmonių, kurie sveria gerokai daugiau, kurie turi ne antsvorio, o yra nutukę, kurių psichologinės problemos yra didesnės nei mano. Bet visada bus tokių, kuriems blogiau nei tau. Ir visada bus tokių, kuriems geriau. Tik pasirinkimas, į ką lygiuotis. Aš nesijaučiu laiminga tokioj būsenoj, kokioj esu dabar. Norisi save matyti kaip užsispyrusią, daug galinčią, valios turinčią ir sėkmingą moterį, o ne tą, kuri priklauso nuo kažkokių svyravimų ir į juos įpuolusi vėliau ląstelę po ląstelės save graužia, engia, skaudina ir smerkia.

Ką darysiu?

Pastaruoju metu dėl to, kad, panašu, aknė užpuolė mano nugarą, smakras išbertas ir t.t., iš namų išnyko duona. Nebeliko saldainių ir jų nebeperkame: pakeitėme vaisiais. Rytais valgome košes, racione atsirado daugiau salotų. Bet netrūksta ir paslydimų su riebesniu, užsakomu maistu ir t.t.

Tad pirmiausia griežčiau peržiūrėsiu savo mitybą. Ir porcijas, nes jos per didelės. Į racioną įsivesiu daugiau daržovių ir sveikų baltymų, mažiau visokių paprastųjų angliavandenių. Pasistengsiu mažinti užkandžiavimus, nes esu pastebėjusi, vos mane apima nerimas, iš karto ieškau ko užkąsti. Ir rašysiu mitybos dienoraštį pradedant šia diena. Tiesiog tam, kad pastebėčiau, ką valgau ir kiek valgau.

Sportas? Taip. Su draugu sportuojame kasdien, turime tokį juokingą iššūkį. Kai turiu jėgų, rytais, kai jis išeina į darbą, aš pasportuoju dar savarankiškai, nes man tiesiog patinka jausmas, kai stiprėju. Šitai neišnyks, tik turėtų prisidėti dar įvairių dalykų, tokių, kaip dviračiai, riedlentės, riedučiai, bėgimas.

Kas dar? Kas savaitę pasakosiu, kaip man sekasi, rodysiu, kaip svyruoja svoris ir t.t. Manau, kad viena vertus tas viešumas padės man, kita vertus, galbūt padrąsins tuos, kurie kaip ir aš, turi panašių problemų ir norėtų susiimti.

Palinkėkit man sėkmės, o komentaruose palikit patarimų, jei norite jais pasidalinti.

One thought on “Pasisvėriau ir išsigandau: metas kažko imtis”

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *