Prieš savaitę aš guodžiausi, kad viskas – gana, toliau ristis negaliu. Na, kalbu apie savo svorio problemas, kai pasisvėriau ir išsigandau, kad privalau kažko imtis. Prabėgo savaitė ir norisi pasidalinti su jumis tuo, ko man pavyko pasiekti.

Tiksliau, ar pavyko apskritai kažko pasiekti.

Nes svoris nesustojo vietoje: svoris ūgtelėjo. Bent jau šį antradienį užlipusi ant svarstyklių ryte išvydau 76,6. Per savaitę tai yra +1 kg. Yra keli BET, dėl kurių svorį dar kartą pasitikrinsiu savaitės antroje pusėje: buvo Velykos su kiaušiniais ir majonezu bei riešutiniu-karameliniu pyragu, o svėrimosi išvakarėse valgiau raugintų agurkų, sukirtau porciją bulvių traškučių ir ragavau porą tinginio gabalėlių. Tai ne tik reiškia, kad šiaip jau nesilaikiau savo plano “maitintis sveikiau”, bet drauge galėjo lemti, kad organizmas pakaupė vandens.

Kaip bebūtų, pusę savaitės pavyko ganėtinai sąžiningai žymėtis, ką valgau, ir pagalvoti, ką dedu į burną. Antra savaitės pusė buvo ta, kai prasidėjo “noriu kažko skanaus”. Žymėjimams naudoju “My Fitness Pal” programėlę, nors dietologė Vaida Kurpienė mini, kad patogiau būtų mitybos dienoraštis, mat jame tiksliai su valandomis užsirašai, ką ir kada įsidėjai į burną, o tada lengviau pastebėti savo silpnumo akimirkas.

Galiu pasidžiaugti labai nuoširdžiai ir tuo, kad sportavau kone kasdien. Žinau, kad sportas man numesti nereikalingų kilogramų nepadės – čia visiems aišku. Bet sportas padeda jaustis tvirčiau, galbūt keisti riebalinę masę raumenine ir t.t. Jaučiuosi geresnė, kai sportuoju.

Ką pastebėjau dar? Kad mane vis dar valdo emocinis valgymas. Kažko neramu ir rankos pačios tiesiasi iki spintelių durų, šaldytuvo, akys naršo, ko gero ten yra, o galvoje atsiranda tas “noriu ko nors skanaaaaaaaaaaus”. Ką reikėtų daryti tokiom akimirkom? Kol kas tvirto atsakymo dar neturiu, bet šiaip – atsigerti vandens ir keliauti pasivaikščioti/skaityti, aktyviai kažką veikti, kad mintys apie maistą išgaruotų.

Beje, maisto žymėjimas padarė ir dar kai ką. Supratau, kad pati to nejausdama suvartoju “paslėptų” kalorijų. Pavyzdžiui, pasidarau puodelį kavos. Didelį – namie turime tokius 400 ml talpos. Pusę jo užsiplikau kavos, kitą pusę pilu pieno. Tai spėkit, kiek toks puodelis, be jokio cukraus ir kitko, man atsieina? Ogi 120 kcal. Ir ką, jeigu tokių puodelių būna, pavyzdžiui, du ar trys? Viena porcija maisto, kurios net nepajuntu. Taigi, šią savaitę mėginsiu visiškai nesipilti pieno į kavą.

Kitas dalykas: panorus deserto verta gerai pagalvoti, ar tikrai jo norisi ir ar tikrai tai yra TAI, ko reikia dabar. Kodėl taip sakau? Ogi štai darbe atsirado nauja kolegė ir atnešė “Ferrero Rocher” saldainių. Pasičiupau vieną prie kavos, galvoju, sukirsiu. Ir panorau pasižiūrėti, kiek toks mažas burbuliukas turės kalorijų. 75. 75, KARLAI, KALORIJAS. Tai pasidėjau kol kas į šalį, palauksiu, kol labiau norėsiu.

Ir galiausiai dar vienas dalykas: maistą reikėtų sverti, nes porcijos dydį galva suvokia visiškai klaidingai. Pvz., viriau grikius ir galvojau, ai, čia kokių 40 gramų grikių. Aha. Pamėginau po to išsivirti pasisvėrusi tuos 40 gramų ir supratau, kad greičiausiai ten, kur valgiau, buvo dukart daugiau grikių nei kad realiai maniau. Todėl svėrimas yra geras dalykas su visokiais biriais, miltiniais, duoniniais ir panašiai produktais, taip pat padažais ir t.t.

Dar dirbdama žiūrėjau tokią laidą su Vaida Kurpiene apie tai, kaip pažaboti cukraus norą. Pagrindinė mintis, kurią išgirdau, buvo ta, kad turint režimą ir neleidžiant per didelių tarpų tarp valgymų, nespėji išalkti taip, kad organizmas reikalautų gliukozės šūvio, kažko greito, kas pasotintų čia ir dabar. Tai reiškia, kad iš esmės turėčiau susiplanuoti, ką ir kada valgysiu, galbūt net ir kur valgysiu. Laidą galite pasižiūrėti ir patys.

Taigi, kokie šios savaitės tikslai?

  1. Žymėtis į “My Fitness Pal” tai, ką suvalgau. Galbūt susirasti kokią nors knygelę maisto dienoraščiui, tačiau čia man sudėtingiau – trūksta nuoseklumo. Bet pamėginti verta.
  2. Susidėlioti valgymus taip, kad išeitų jie kas 3-4 valandas. Vaisius suprasti kaip desertą ir jų nevalgyti vietoje daržovių, pastarųjų valgyti kasdien ir daugiau.
  3. Sportuoti ir toliau, jeigu tik galiu, kasdien. Dabar išeina po mažiausiai 30 min sporto, neretai 40+, kartais net ir valanda.
  4. Nenuvertinti savęs, net jeigu kažkas ir nepasiseka. Klausiau Ievos Gerčienės ir Vestos Ališauskienės pokalbio apie tai, ar kūno dydis svarbu, ir Vesta Ališauskienė, kuri yra šiaip jau įspūdingų formų moteris, pasakė, kad labai svarbu pakeisti savo požiūrį į save. Nes jeigu tu stovi prieš veidrodį ir graužies, kad negerai atrodai, kad viskas blogai, tą kartoji aplinkiniams, jie tik tą ir pradeda matyti. Ypač artimiausi, mylimiausi, tokie kaip šeima, antra pusė ir t.t. Ir atvirkščiai, jeigu pastebi savo geras savybes, gražius bruožus ir tai, kas tau patinka, ilgainiui požiūris į save pasidaro iš esmės teigiamas ir tai duoda naudos kalbant apie savivertę.
  5. Ir dar, pagalvojau, kad norėčiau turėti dėkingumo, ne tik mitybos, dienoraštį. Vien dėl to, kad kartais tokiomis dienomis, kaip vakarykštė, susikoncentruoju tik į tai, kas man nesiseka, kas man blogai, ką negero padariau ir pamirštu, kad diena iš esmės nebuvo tokia jau bloga. Atvirkščiai, gal net visai gera buvo. Tegu ir juokingi dalykai tame dienoraštyje bus, vis tiek susitelkti į teigiamus dalykus yra geriau nei paskęsti neigiamuose.

4 thoughts on “Noriu numesti kilogramų: kaip sekėsi pirmąją savaitę”

  1. Man kaip keista, kai zmogus profilaktiskai saves nekencia, nes man taip nebuna. Butume drauges, jei gyventum netoliese ir butu ka veikti be svorio metimo, kuris vis gi kazkiek kristu nes nebutu nei laiko, nei maisto salia😄

  2. Bet tikrai, tas neapykantos sau jausmas keistas. Nes kai įsijungi smegenis ir susidėlioji dalykus, atrodo, kad nėra čia ko savęs graužti, viskas ateis po truputį ir nuosekliai dirbant. Bet vos tik atsipalaiduoji, tada vidinis kažkoks savigraužos kirminas smogia visa jėga ir netrukus pajunti, kad ĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖĖDI save kaip gardžiausią užkandį :D Gaila tikrai, kad nesate kaimynystėje, mielai užimčiau galvą bendra veikla, o ne savigrauža :)

  3. kaip tik šiomis dienomis skaitytoje psichologinėje knygoje buvo skyrelis apie emocinį valgymą (aktuali tema ir man). Ten rašė, kad tais momentais, kai kyla noras ,,suvalgyti ko nors skanaus” ar tiesiog bele ko ,,nervams nuraminti”, reiktų nukreipti dėmesį kokia nors malonia veikla bent 20-čiai minučių (nuo pagulėjimo lovoje su patinkančia muzika ausinėse užsimerkus iki rankdarbių, pasivaikščiojimo ar pan. Kas kam patraukliau), nes, anot vienos iš autorių, maždaug tiek laiko reikia, kad būtų numalšintas noras. Na, bet čia dar reiktų ir sąmoningumo, nes pvz vakar grįžusi iš parduotuvės prasidariau saldainių dėžutę ir juokavau sau, kad haha, saldainiai vietoj normalios vakarienės ir nebuvo nė minties nutraukti tokią nenormalią vakarienę (o jei kokią akimirką buvo abejonių, tai jos greit dingo) :D

    Kažkada buvau pradėjusi žymėtis suvalgomą maistą (tuo metu pati buvau supratusi, kad kažkas visiškai nenormalaus jau pas mane, dabar galvoju, kad racionas pasidarė žymiai geresnis, tik problema su tais nuklydimais ir valios nebuvimu, kai nepakanka vieno sausainio, nes būtinai reik visą pakuotę suvartoti per kartą), tai buvo wow. Nes viena yra suvokti, kad valgau šlamštą, o visai kas kita – matyti visą sarašą maisto, kuris tilpo manyje (ir suvokiant, kiek, pvz, ten cukraus). Bet po savaitės užmečiau. Vis galvoju grįžti, gal naudingų išvadų pasidaryčiau. Nes kol kas tai vienintelė išvada: kad nevalgyčiau tam tikrų dalykų, turiu jų tiesiog nepirkti. Nes kai nėra, tai pavaikštau po namus, pakraustau šaldytuvą/spinteles ieškodama ,,kažko skanaus” ir apsiraminu :) bet šitą įgyvendinti irgi nebūna paprasta, o ir kažkaip norėtųsi, kad nebūtų ,,viskas arba nieko” :(

  4. D, absoliučiai tokios pat išvados: nori neėsti kažko, turi nepirkti. Bet tada, kai prakrausčiusi spinteles ir t.t., nerandu nieko skanaus, saldaus ir t.t., kyla kitas noras: tada atsiraitoju rankoves ir imuosi maisto gamybos, ten kokį sausainį, pyragą ar dar kažką. Aš namie net džiovintų vaisių ar riešutų negaliu turėti, nes anie įsiskaičiuoja į “skanu” – ir dingsta žiauriai greitai, net nesuvokiant, koks kiekis sulindo į kūną. Ir taip, sąmoningumo labai trūksta bandant nesukišti į save visos pakuotės.

    Su kolege kalbėjome, kad abi turime tą pačią bėdą: neišeina turėti šokolado ir kasdien po gabalėlį ragauti. NE! Jeigu jau prasidarei, tai sukapojai visą plytelę. Ir gerai, jeigu nusipirkta buvo tik viena. Anksčiau svorio nepriaugti ir laikytis maždaug toj pačioj apvalainos moters būklėj padėdavo paprastas dalykas: suvalgiau kažko kaloringo, tada apsiaudavau kedukus ir bėgioti – žinodavau, kiek kilometrų reikia nubėgti, kad sudegtų “Milka”, “Schogetten” ir panašiai. Dabar gi gavosi taip, kad žiemą dėl visų bėdų su santykiais, naujų dalykų ir kitko valios sportui neužteko, todėl kilogramai pyst ir apsivyniojo visur, kur galima buvo.

    Reikės tikrai pamėginti užplūdus emocijoms tiesiog pakeisti veiklą ir padaryti kažką kito. Gal kažkaip!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *