Aš jau ne kartą bloge esu prisipažinusi, kad man mano svoris – yra rakštis subinėj. Akivaizdu, nepakankama, nes nuolat prie šitos temos grįžtu. Ir akivaizdu, kad mano mityba atspindi ne vieną mitybos sutrikimą, psichologines problemas ir kitką, o ne tai, kad aš neturiu valios ar kažko. Mano būsimas vyras man sakė kažkurį rytą, kai kėliausi anksti ir rengiausi į sportą, kad pavydi mano valios. O aš jam atsakiau, kad čia ne valia – čia atsakomybė. Tai norėtųsi tos atsakomybės ir prieš save, ne tik prieš kitus.

Kaip bebūtų, į rankas man papuolė Alain Golay knyga “Lieknėjimo filosofija”. Sakyčiau, knyga ne apie tai, kaip numesi kilogramą kitą, o kaip iš esmės pakeisi mąstymą. Ir, kadangi turiu problemų su pernelyg dideliu gyvenimo tempu, prieš porą dienų vėl turėjau panikos priepuolį, viskas, kas vyksta gyvenime, neretai viduj sukelia įtampą ir baimę (nes nepažįstama ir nauja, o šito aš bijau), galvoje nešiojuos nesibaigiančius monologus su savimi, drąsinančius ir skatinančius žodžius sau kartoju kasdien ir t.t., tai pagalvojau, kad gal ir jums, vis užklystantiems mano blogo skaitytojams, būtų visai įdomu sužinoti kelias mintis iš šios knygos, kurios man pasirodė vertingos.

Vertingos dėl to, kad iš principo jos sako ne kaip numesti kelis kilogramus, o kaip save iškelti į pirmąją vietą gyvenime, išmokti savimi rūpintis ir t.t.

  • Kai jus ištinka nerimo ar panikos priepuolis, paklauskite savęs, kas jūs esate. Ieškokite savo vidinių išteklių, gerųjų savybių, nepamirškite ir žmonių, kurie jums yra atspara.

Štai apie ką ir yra mano vidiniai monologai, kai užpuola demonai. Žinia, po 13 metų trukusių santykių, kad ir koks laimingas ir turtingas gyvenimo etapas būtų dabar, yra nelengva. Pirmiausia dėl to, kad aš buvau tas žmogus, kurį paliko dėl kito.

Ir kad ir koks sėkmingas, laimingas ir turiningas gyvenimo etapas būtų dabar, vis tiek kartas nuo karto išlenda kokia nors gyvatėlė galvoj ir pradeda šnypšti tyliai, kad esu nevykėlė, nelaiminga, stora, negraži, kad mane iškeitė ir t.t. Įprastai tokią vidinę tuštumą ir graužatį esu linkusi slopinti ne kuo kitu, o užkandžiais ir skanėstais. Žinot tą, kai nelaimingas esi ir norisi šokolado.

Dabar gi stengiuosi atsistoti ir pasakyti sau, kad esu nuostabi. Esu verta gerų dalykų, daug moku ir žinau, turiu puikų darbą, nuostabų žmogų šalia, turi pilnas rankas galimybių judėti pirmyn ir siekti daugiau, mokytis, tobulėti ir nėra nieko, ko aš negalėčiau pasiekti.

  • Pirmiausia reikia rūpintis savimi ir suprasti, kad pas svarbiausias žmogus gyvenime esate jūs. Dėl menkos savivertės nutukę žmonės galvoja apie kitus, yra per daug paslaugūs ir nemoka pasakyti “ne”.
  • Reikia įsiklausyti į save, iš kur kyla nerimas, frustacija ir pyktis? Pasinerkite į save, nusistatykite gyvenimo prioritetus ir atsikratykite to, kas nereikalinga. Pradėkite vėl rūpintis savimi ir savo sveikata. Viską reikia daryti dėl savęs, save mylėti ir gerbti.

Nežinau, kaip jūs, bet aš save vis dažniau pagaunu susitelkus ir susirūpinus dėl dalykų, kurių nei pakeisti negaliu, nei turiu jiems įtakos, nei, tiesą sakant, noriu imtis. Ir vis dažniau sau pakartoju, kad čia – ne mano reikalas. Žmonės susitvarkys patys.

Ypač tai galioja dalykams, kurie, atrodytų, be manęs jau gink Dieve neišsispręs. Kai atrodo, kad būtinai turiu imtis ir spręsti. Tai kažkur perskaičiau gerą patarimą ir dabar jį nuolat taikau: jeigu yra problema, kurios autorė ne aš ir kuri su manim nesusijusi ir kurios spręsti neprivalau (o širdy noras yra tuoj pat imtis, nes baisu, kad kas gi nutiks, jeigu ne aš, toks pasaulio gelbėtojos sindromas), geriausia – palaukti.

Ir palaukus visada atsiras, kas imsis spręsti problemą ir reikalą. O man pačiai dėl to nekils jokių neigiamų minčių, kokie aplink visi neatsakingi šūdžiai ir nesijausiu neįvertinta, kad ne savo darbus darau, o tuo pačiu – kad dėl to esu pervargus.

  • Dabartį reikia priimti tokią, kokia ji yra. <…> Turite mąstyti apie dabartį valanda po valandos, pusdienis po pusdienio ir t.t. Neigiamos mintys trikdo ramybę, o praeitį ir ateitį kuria jūsų protas, kuris priešinasi pokyčiams, nes jų bijo.

Aš pati esu pastebėjusi, kad labai dažnai susitelkiu į tai, kas vyks vėliau, ir nematau to, kas vyksta dabar. Pvz., galvoju apie būsimus darbus, ką dar reikia padaryti, užuot pagalvojusi, ką darau ir kam skiriu laiką dabar. Ir ėmusi žingsnis po žingsnio daryti tai, ką reikia, dabar, aš planuoju tai, kas laukia. Ir pati sau keliu įtampą, stresą, pradeda daužytis širdis, atrodo, kad niekada nieko nespėsi, o kai nesusitvarkai su darbais, jautiesi visiškai nevykėle.

Mano psichoterapeutė netgi sakė, kad toks jausmas, kad aš pati save įsistumiu į situacijas, kur nespėju nieko, nes atidėlioju, ir tai darau vien tam, kad gaučiau progą save engti. Taigi, žingsnis po žingsnio galvokite apie tai, kas vyksta DABAR, kaip DABAR jaučiatės, ko DABAR norite ir t.t. Nebėkite per toli.

  • Visko norime dabar pat. Daugelis linkę patiriamą frustraciją slopinti kompulsyviu valgymu, užkandžiavimu ir pan.
  • Mes pernelyg dažnai kenčiame dėl nevaldomo troškimo turėti tai, ko neturime. Kenčiame dėl to, kad lyginame. Vartotojiška visuomenė skatina veikti kuo daugiau, kad gautume kuo daugiau. Bet tai sukelia daugiau įtampos, nerimo.

Ilgą laiką teko dirbti už du ir iš vienos algos gyventi, pramogauti ir t.t. dviese. Ir dabar, kai jau galiu ramiau atsikvėpti ir išlipti iš tos vagos, pasirodo, tą padaryti ne taip paprasta. Vis dar imuosi visokių projektų, kad galėčiau uždirbti daugiau, kad ateitų euras kitas papildomai, kad kažką nusipirkčiau sau ir t.t.

Ir žinot, ką pastebėjau? Kad plėšausi. Pervargstu. Pykstu ir verkiu apsikabinusi būsimą vyrą, kad visi ir viskas nusibodo, kad noriu į negyvenamą salą ir t.t. Ir gavusi tuos uždirbtus pinigus išleidžiu kokiems nors saviguodos reikalams. Drabužiui, kurio nereikia. Kosmetikai, kurios turiu į valias. Ir pan.

Kur link lenkiu? Kad siekdami kuo daugiau, lygindamiesi su kitais ir t.t. pamirštame pagalvoti, ko iš tiesų, ir kiek iš tiesų reikia mums. Ir kažkodėl iš inercijos stengiamės daryti max, kai to max visai nereikia. Gal užtektų plano minimum, kad būtų viduj ramu?

  • Svarbu yra mokėti pasakyti “ne” <…>. Nemokėdami pasakyti “ne” žmonės galiausiai tampa agresyvūs. Gal niekam neprieštarauja, bet vieną dieną pratrūks ir už tai sumokės valgymo sutrikimais.

Dar viena tiesa, bent mano atveju. Aš vis dar mokausi garsiai pasakyti, ko noriu, o dar svarbiau – ko tikrai nenoriu. Kartais tai atrodo nepatogu, grubu, nemalonu, kartais norą pasakyti “ne” užmuša visokie “bet gi padėti reikia”, arba “jie nieko blogo nenorėjo, tik padėti bando” ir pan.

Visgi iš psichoterapijos jau išmokau, kad mokėjimas pasakyti “ne” yra įvardijimas tiek sau, tiek kitiems, kokie yra tavo poreikiai, yra vienas iš būdų ir užsiauginti savivertę, ir storesnę odą ir drauge – turėti daugiau ramybės.

Aš neretai stengiuosi sušvelninti savo “ne”, bandydama priimti sprendimą arba rasti jėgų atsisakyti kažko, pasitariu su būsimu vyru, nupasakoju, kaip jaučiuosi ir kas nepatinka, o tada ir jėgų, ir drąsos atsiranda. Pamėginkit, jei jūs, kaip ir aš, esat žmogus, kurio namuose voliojasi knyga apie tai, kaip išmokti nubrėžti ribas ir pasakyti “ne”.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *