Ar ir jums šitas laikas yra toks, kad, atrodo, bėgti tenka ir dieną, ir naktį? Viskas, apie ką svajoju, tai yra puodelis kavos sėdint ramiai ir skaitant knygą. Sakiau sau, kad birželio pabaigoje tikrai tą galėsiu sau leisti, nes kol kas – visiška pasiutpolkė. Kraustausi į būsimo vyro namus ir supratau, kad persivežti 900 knygų ne taip lengva. Vežėm bulvių maišuose, tuos bulvių maišus dėliojome ant grindų svetainėje, mat jo butas kol kas neįrengtas (o maniškiame jau gyvena bičiulių pora) ir baldai baisiai ilgai gaminami, ir juokėmės, kad geras bulviakasis pasitaikė šiemet mums. Bet tokia jau aš: svarbiausia buvo iš savo buto kartu su savimi pasiimti visas knygas ir automobilių modeliukus.

Kaip bebūtų, kelionę po 100 Lietuvos dvarų per vasarą tebetęsiame. Tik šįkart noriu ne tik papasakoti apie porą dvarų bei man kilusį šoką dėl vieno, bet ir apie tokį posh pažintinį taką Biržuose, kur galima ir vaizdu pasigrožėti, ir gražių nuotraukų pasidaryti.

Karstinių ežerų pažintinis takas

Kalbu apie Kirkilų pažintinį taką. Žinia, Biržai yra kraštas, kur žemė ganėtinai trapi, tiksliau, yra ne viena vieta, kur požeminiai vandenys išplauna visokias ertmes ir jos įgriūva, įsmenga. Tikrai, jei norisi prisižiūrėti smegduobių, tai čia galima. Tai va tokiose karstinėse įgriuvose kadaise susiformavo Kirkilų karstiniai ežerėliai, o jie, pasirodo, unikalus kraštovaizdžio objektas visose Baltijos šalyse.

Nieko nuostabaus, kad greta atsirado ir pažintinis takas, leidžiantis į tuos ežeriukus pasižiūrėti iš arčiau, o jeigu norisi iš aukščiau – pastatytas ir kanojos formos apžvalgos bokštas. Man, kaip bijančiai aukščio, toks bokštas buvo visai nieko, nes, pirmiausia, ne super aukštas, o visų antra – uždengtas, todėl lipant nesvaigsta galva. Vaizdas tiek einant taku (čia, beje, yra ne vienas suoliukas, laukinių paukščių, žuvų, todėl smagu tiesiog pasėdėti), tiek užsilipus aukštyn – malonus akiai.

„Google Maps“ nuoroda, kad nereikėtų daug ieškoti, čia. Beje, aprašyme sakoma, kad dėl unikalaus vandens čia priskaičiuojama 46 rūšys zooplanktono, iš kurių unikalios vienos bakterijos. Jų purpurines sankaupas galima matyti net plika akimi. Aš nemačiau, nesidairiau, bet gal pavyks jums?

Ne dvaras, o socialinis būstas

O kalbant apie dvarus, kai sukome iš Pajiešmenių dvaro, teko nusukti ir nuo asfaltuoto kelio. Man, kaip žmogui, įpratusiam važinėti žemintu automobiliu ir saugant kėbulą nuo menkiausių įbrėžimų, žvyrkelis niekad nekelia susižavėjimo, bet, kaip bebūtų, „Mazda3“ atlaikė, o joje – ir mes. Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad žvyrkelis platus, naudojamas, neduobėtas, buvo paliję, tai ir dulkės nekilo aukštyn.

Kelias nuvedė iki Barklainių dvaro. Iš nuotraukų tikėjausi daug, bet atvažiavusi supratau, kad situacija prasta. Pasirodo, Pasvalio savivaldybė nusprendė, kad dvaras gali tapti socialiniu būstu, todėl čia gyvena, rodos, net 4 šeimos.

Viskas būtų gerai, jei ne faktas, kad dvaro aplinka (o išlikę ne tik balti, ganėtinai puošnūs, rūmai, bet ir parkas, kiti pastatai, tokie kaip arklidės, tvartai ir t.t.) apšnerkšta, apstatyta laikinais pastatais, išmindžiota automobilių, kurie statomi prie pat dvaro, ratų ir t.t.

O dvaras juk, turi istoriją. Pasirodo, jis priklausė tam pačiam fon Ropui, kuris, kaip jau pasakojo, savo baudžiauninkus kaip gegutes šaudė. Gaila, kad tokių vietų prikėlimas kainuoja beprotiškus pinigus, o saugoti pajėgi ne kiekviena savivaldybė. Tai iššokome iš savo „Mazdos“ atokiau nuo dvaro, kadangi lojo bent trys šunys, neerzinome vietos gyventojų ir važiavome toliau.

Dvaras, kuriame gyveno feministė

Kitas dvaras, kurį galite rasti pakeliui, yra Gulbinėnų. Tiesą sakant, įspūdingo grožio pastatas ir netgi Vikipedija sako, kad tai buvo puošnūs rūmai su parku ir t.t. Ir dabar, privažiavus, pastato grožis gniaužia kvapą. Tiesą sakant, man žiūrint į šį dvarą atrodo, kad čia vieta, kur reikėtų surengti kokią mados fotosesiją, nes viskas čia, kiekviena pastato detalė, man kažkaip primena senųjų Europos miestų senamiesčius, siaurus užkaborius, tą super dailią, paveiksliukuose matomą architektūrą.

Dvaras, beje, dabar yra privati nuosavybė, o jo statytojai (nors Gulbinėnuose buvo daug dvarininkų) yra Karpiai. Visgi beieškant istorijų apie šį dvarą, man įspūdingiausias pasakojimas buvo apie generolą Kazimierą Ladygą. Pastarasis dirbo Kaune, tačiau už visokius burnojimus jį ėmė ir išvarė iš Kauno į kaimą, kaip tada buvo suprasti Gulbinėnai. Teko jam persikelti čia su visa šeimyna ir žmona Stefanija Ladygiene.

Pastarosios asmenybė ir sužavėjo mane labiausiai. Pasirodo, kol vyras turėjo visokių netikusių idėjų, pvz., sugalvojo verslauti ir kone subankrutavo, ji laikė visą ūkį ant savo pečių ir stengėsi, kad šeimyna turėtų kąsnį burnoj. Pvz., kai kartą po netikusių vyro idėjų namuose neliko nė vieno baldo, nes juos išnešė už skolas, atkeliavo bičiulių į svečius. Tam, kad jie nematytų skurdo, Stefanija Ladygienė sugalvojo, kad visi pietaus pievoje prie dvaro, su baltom staltiesėm ir t.t. Tada visi pagalvojo, kad čia ekstravagantiška ponios idėja, nė nesusimąstę, kad viskas iš skurdo ir nenoro parodyti šeimos gėdą.

Be kita ko, ponia mokėjo ne vieną kalbą, buvo pirmoji “Moters” žurnalo redaktorė, buvo išrinkta į Seimą, o kai buvo ištremta į kaimą su vyru, ne tik savo šešis vaikus paruošė mokslams, bet dar ir kaimo moterims vedė kursus, kaip gyventi, mokė švaros ir t.t. Fantastika! Kažkaip nuoširdžiai įkvepia.

Gulbinėnų dvarą galite rasti čia.

Dvaras, kuriame galite pažaisti

Dar vienas dvaras, kurio link sukome, buvo Mantagailiškio. Visiškai šalia Biržų. Tiesą sakant, tikėjausi, kad po šito dvaro galėsime užsukti į Biržus, į Biržų duonos krautuvėlę, atsigerti kavos ir pasiimti kanelių. Deja, savaitgaliais jie dirba trumpiau ir nieko nespėjome.

Kaip bebūtų, šitas dvaras labiausiai aptvarkytas, prie jo yra stovėjimo aikštelė ir, nors teritorijoje likęs tik ūkinis pastatas ir apgriuvęs dvaro pastatas, viskas atrodo pakankamai dailiai, kad norėtųsi tiesiog pasivaikščioti.

Pasirodo, pirmą kartą dvaras paminėtas jau 1645 metais, o parkas, esantis prie dvaro, minimas ir kaip pagonims šventa vieta – Gojus. Dabartiniai dvaro rūmai pastatyti baronų Holštenų. Kaip jie atsirado Kušelevskių giminėje, kurie minimi kaip dvaro savininkai? Manoma, kad per vedybas, kai netoliese esančio Padaičių dvaro baronas vedė baronaitę iš Mantagailiškio dvaro. Beje, įdomi detalė ta, kad Holštenai buvo tarp tų dvarininkų, kurie Biržų krašte užsimanė telefono ir 1904 metais pasirašė statutą dėl tokio įvedimo.

Kaip bebūtų, dvaro gyventojai keitėsi, o vėliau nutiko tai, kas ištiko daugelį Lietuvos dvarų: sovietiniais metais čia atsirado kolūkio kontora, vėliau buvo apgyvendinti žmonės, kurie be gailesčio niokiojo dvaro pastatus ir dergė aplinką.

Dabar Mantagailiškio dvaras priklauso Sigitui Kalkiui, kuris kilęs iš čia pat esančių kraštų, yra Rinkuškių alaus bendrasavininkas ir t.t. Jis organizuoja archeologinius tyrinėjimus, restauravimą, organizuoja patentuotą žaidimą “Monteball”, kuris pavadintas dvaro garbei.

Dvarą rasti galite čia, o daugiau apie “Monteball” žaidimą sužinoti ir gal net užsiregistruoti galite čia.

One thought on “Kur nuvažiuoti Lietuvoje: pažintinis takas su vabalų viešbučiu ir feministės dvaras”

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *