Šis interviu buvo atsitiktinis: mano bičiuliai pasiklausė, ar norėčiau pakalbinti išskirtinį automobilį turintį vaikiną, kuris atkeliauja į namus atostogų. Aš nedvejojau. Tekstas prieš kelerius metus buvo spausdintas ir žurnale „Keturi ratai“.

Iš Alytaus kilęs ir dabar Didžiojoje Britanijoje gyvenantis Marius Stepanovas į Lietuvą aplankyti draugų ir giminių atvyko ne taip, kaip dauguma sugrįžtančių – ne lėktuvu, o automobiliu. Ir, tiesą sakant, ne bet kokiu: žemintu, stipriai patobulintu „Honda S2000“. Iššūkių, sako jis, daug nebuvo, tik Lenkija ir jos keliai, nors ir intensyviai remontuojami, dar nėra patys draugiškiausi žemintas važiuokles turintiems modeliams.

Vaikinas bei jo automobiliniai projektai jau spėjo būti pastebėti Didžiosios Britanijos automobilių kultūros padangėje: jo turėtas „Honda Integra DC5” projektas bei Mariaus gyvenimas buvo aprašytas didžiausiame šalies žurnale, skirtame „Honda“ ženklui, „Honda Tuning“. Atkakliai savo tikslų siekiantis lietuvis prisideda ir organizuojant vienus ryškiausių automobilių renginių Didžioje Britanijoje.

Pradėjo nuo 2 ratų

Marius pasakoja, kad įvairių rūšių transportu jis domėjosi nuo vaikystės. Pavyzdžiui, būdamas 15 metų domėjosi „stuntride‘ingu“ (dviratės transporto priemonės kėlimas ant vieno rato), drauge su bičiuliais turėjo savą komandą ir dalyvavo varžybose.

Pirmuosius automobilius vaikinas įsigijo būdamas 16-os. Abu jie buvo pirmos kartos Golf modeliai. Tiesa, tuomet, kad ir kiek tvarkė ir ruošė projektus, jų neužbaigė ir pardavė, mat prireikė pinigų motociklui.

„Ir kai suėjo pilnametystė, eidamas gatve pamačiau „Honda CRX“ modelį. Ir tai buvo viskas. Pasakiau sau, kad mano pirmasis automobilis bus toks“, – prisimena pašnekovas.

Tad gavęs vairuotojo pažymėjimą jis įdėjo nemažai pastangų, kad įsigytų norimą modelį. Jo nusipirktas „Honda CRX“ buvo 1991 m. – tais pačiais yra gimęs ir Marius. Anot vaikino, net automobilio registracijos numeris turėjo tokius pat skaičius, kokie yra jo asmens kode.

Visgi įsigytas modelis turėjo galybę techninių problemų, tad šį Mariaus garaže pakeitė „šeštuku“ vadinamas „Honda Civic“.

„Modifikavau daug, ant kapoto atsirado aerografinis piešinys. Iki pat šių dienų šitas automobilis rieda Lietuvos keliais. Ir būtent su juo aš pirmą kartą keliavau į Angliją, kur ir pradėjau savo automobilinį gyvenimą“, – prisimena vaikinas.

Į Didžiąją Britaniją keliauti jis nusprendė sumąstęs padaryti pertrauką po mokslų. Juolab, ten jau gyveno tėvai. Tik vietoje skrydžio Marius pasirinko kelionę automobiliu, mat, pagalvojo, kad nuskristi visuomet spės – daug įdomiau keliauti automobiliu.

„Pasikeičiau tepalus, pasitikrinau automobilį ir išvažiavau“, – sako jis.

Modifikuotiems lengviau

Važinėti Didžiojoje Britanijoje automobiliu, turinčiu lietuvišką registraciją, buvo nelengva. Visgi, sako Marius, 90 proc. automobilio reprezentuoja pats žmogus, tad nuo žmogaus ir priklauso, kaip į modifikuotą automobilį svetimos valstybės numeriais reaguoja pareigūnai.

„Reaguoja visaip. Vieni pikti, kitiems gal pavydu, tretiems nepatinka, ketvirti žiūri atlaidžiai ir pagiria. Aš, pavyzdžiui, turėjau vieną automobilį, su kuriuo buvau sustabdytas gal 36 kartus. Teko ir lupti buferius, kad būtų įmanoma jį užkelti ant tralo. Tąkart jie motyvavo, kad mano dokumentai nėra tinkami, tačiau iš tiesų jie buvo tvarkingi ir kitą dieną automobilį atsiėmiau be rūpesčių“, – pamena pašnekovas.

Visgi Didžioji Britanija, anot jo, yra šalis, atlaidi ir draugiška motociklų ir automobilių kultūrai. Čia automobilių pramonė neišvengiamai susijusi su šalies istorija ir, kadangi automobilių kultūra yra nykstanti, anglai ją visomis išgalėmis bando išsaugoti. Kitaip tariant, daugelis dalykų čia modifikuotoms transporto priemonėms lengvesni nei, pavyzdžiui, Lietuvoje.

„Yra taisyklės, kurių apeiti negali. Tarkim, ratai iš arkų negali būti labai išsikišę, negali išsiimti bet kokių valstybinių numerių ir pan. Bene labiausiai pareigūnams kliūva padangų būklė, tad būtent jos visuomet privalo būti tvarkingos“, – sako Marius.

Kur kas lengviau Jungtinėje Karalystėje modifikuotam automobiliui gauti techninės apžiūros taloną. Šį gali išduoti bet kuris licenciją techninei apžiūrai atlikti turintis servisas, tokių konkrečių įmonių, kaip kad Lietuvoje, nėra.

„Lietuvoje techninės apžiūros vietose žmonės, matyt, dirba pagal savo nuotaikos taisykles ir, jeigu nuotaika gera, mašiną praleidžia, jeigu ne – nepraleidžia. Ir taip jau 20 metų, o tai iškreipia visą rinką, – kritikos negaili Marius. – Žmonės turėtų turėti laisvę puoselėti savo hobį. Be to, neretai tų žmonių, kurie didina savo padangų diametrus, keičia važiuoklių parametrus, automobiliai yra saugesni visuomenei. Lietuvoje pusė automobilių, kurie Anglijoje gauna techninės apžiūros talonus, jo negautų. Ir ne todėl, kad jie netvarkingi, o todėl, kad čia vadovaujamasi taisyklėmis, kurioms argumentų nėra.“

Susikūrė savo taisykles

Kai Marius su savo „Honda Civic“ atkeliavo į Didžiąją Britaniją, įdomu buvo tai, kad čia jo modifikuotas japoniškas modelis buvo įvertintas kur kas geriau nei Lietuvoje.

„Lietuvoje jis neatitiko vadinamųjų standartų. Lietuviai dalykuose, kas susiję su automobiliais, mėgsta susidaryti taisykles. Ir jeigu neklausai autoritetų, nėra labai gerai. Visgi automobilių kultūroje nėra taisyklių, turi daryti tai, ką nori“, – vertina pašnekovas.

Gautas dėmesys, sako Marius, tapo stimulu judėti toliau. Be to, taip pavyko susipažinti su daugybe šioje srityje besisukančių žmonių ir renginiai pasipylė vienas po kito. Galiausiai lietuvis panoro ir galingesnio automobilio, tad įsigijo modifikuotą „Subaru“, kurio variklio galia siekė 380 AG.

„Nusipirkau ir gal pusmetį negalėjau juo važinėti, mat niekaip nepavyko apsidrausti. Automobilis stovėjo kieme, gazuodavau ir tiek“, – prisimena vaikinas.

Visgi kai galiausiai su įsigytu galingu automobiliu išvažiavo į gatves, Marius tikina supratęs, kad toks automobilis – ne jam. Modelis buvo gerokai per brangus išlaikyti, per trapus, todėl neilgai trukus jis sudėjo skelbimą, kad „Subaru“ parduoda. Pirkėjas atsirado po dienos ir automobilis iškeliavo į Bulgariją.

„Po „Subaru“ išlindo dailus raudonas „Nissan S14”. Turėjo gražią kėbulo apdailą, buvo platus, atrodė agresyviai. Nusipirkau ir pradėjęs važinėtu supratau, kad automobilis neklauso manęs. Su „Nissan“yra taip, kad gali daryti su jo važiuokle ką nori, bet ta mašina skirta slysti šonu“, – juokiasi vaikinas.

Pardavęs „Nissan“ Marius vėl įsigijo „Hondą“, šįkart „Integra DC5” modelį. Šį, neslepia vaikinas, internautai peikė, netgi anglai žiūrėjo skeptiškai, mat, aiškina jis, modifikuojant tam tikrus modelius netgi Didžiojoje Britanijoje egzistuoja griežtos taisyklės, o „Integra DC5“ buvo vienas tokių modelių.

„Pagal taisykles turėjau ją išlaikyti kuo originalesnę, net varžtus pirkti iš „Hondos“, nors šitie automobiliai Japonijoje važiuodavo lenktynių trasose ir t.t. Man pasisekė, nes žmogus, iš kurio tą automobilį pirkau, ją iš Japonijos buvo atsivežęs su visom amerikietiškom apdailom, aš pats turėjau nusipirkęs galinį „Mugen“ aptaką. Tad ilgai sėdėjau, piešiau, galvojau apie linijas, o tada ėmiausi darbų“, – sako vaikinas.

Mariaus darbai baigėsi tuo, kad automobilį pastebėjo didžiausias „Honda“ žurnalas Didžiojoje Britanijoje „Honda Tuning“ ir aprašė ne tik jo automobilį, bet ir gyvenimo istoriją. Pasakodamas vaikinas gūžteli pečiais: nors jis neišlaikė automobilio tokio, kokio esą reikalavo nerašytos taisyklės, tačiau automobilis atrodė daugybę kartų geriau nei originalūs „Integra DC5“, be to, parodose nuskynė ne vieną prizą.

Kaimynų lažybos

Visgi net ir išpuoselėtas „Integra“ modelis nebuvo tas, ko norėjosi Mariui. Anot vaikino, jis buvo itin švaraus kėbulo, dailus, tačiau jam norėjosi ir į lenktynių trasą išvažiuoti.

„Kiekvienas dalykas turi savo kainą. Atsirado žmogus, pasiūlęs man labai tinkamą kainą už „Integra“, ir aš automobilį pardaviau, – sako pašnekovas. – Norėjau padaryti pertrauką nuo „hondų“, bet… atsirado „Honda S2000“.

Pastarąją Marius neiškentęs nusipirko, nes, kaip sako, visa automobilio serviso istorija buvo žinoma, rida originali. Vieninteliai trūkumai – keli kėbulo defektai, mat pažįstamas šiuo „Honda S2000“ važiavo į trasą, tačiau be tinkamos važiuoklės modifikacijos, tad automobilio nesuvaldė ir trenkėsi į atitvarus.

„Kėbulo defektai reiškė tai, kad aš galėjau nebijoti ir daryti tai, ko norėjau visą gyvenimą – pjaustyti ir modifikuoti kėbulą rimčiau, – išduoda Marius. – Mano kaimynai juokėsi, nes visus darbus dariau savo kieme, o „Honda“ buvo mano kasdienis automobilis. Tai reiškia, kad ir ką bedarydavau, viską privalėjau užbaigti tą pačią dieną. Jie net lažindavosi, ką gi aš padarysiu šiandien.“

Marius didino automobilio ratų bazę, pjaustė kėbulą, kad šis būtų dailesnis, didino galiniais ratais varomo „Hondos“modelio valdymo galimybes. Kone visus darbus vaikinas darė pats, tačiau važiuoklės modifikacijas patikėjo draugams iš „Street Function“ garažo.

„Jei nesi specialistas, modifikuodamas važiuoklę pats gali labai greitai prisižaisti. Be to, „Honda S2000 svorio balansas yra vienodas abiems ašims, todėl visoms modifikacijoms modelis labai jautrus“, – kalba vaikinas.

Nors jau dabar jo automobilis priverčia atsisukti praeivius ir atkreipia dėmesį, ateityje laukia dar daugiau modifikacijų. Marius nori ir kieto stogo, ir daugiau prispaudimo jėgos, tad darbų – per akis.

Uždraustas vaisius

Modifikuodamas automobilius ir dalyvaudamas renginiuose, Marius susipažino su daugybe aktyviai Didžiojoje Britanijoje automobilių kultūrą propaguojančių žmonių, ilgainiui prie organizatorių prisidėjo ir pats. Pavyzdžiui, visai neseniai jis rankas pridėjo prie tik japoniškiems automobiliams skirto renginio organizavimo.

„Tikrai buvo pasisekęs renginys. Kiekybės nebuvo, susirinko gal 300 automobilių, tačiau tikrai itin kokybiškai modifikuoti. Galiu pasakyti, kad koks 60 proc. jų buvo pasiekę JAV lygį“, – vertina pašnekovas.

Pasak Mariaus, Anglijoje netrūksta ir legalių, ir nelegalių renginių automobilių kultūros gerbėjams. Kai kurie jų iš kelių bendraminčių susitikimo per kelerius metus virsta masiniais renginiais. Pavyzdžiui, pasakoja lietuvis, vienas „Honda“ ženklo gerbėjų susitikimas šiandien išaugęs iki renginio, į kurį atvažiuoja 1000 automobilių ir daugiau.

Vaikinas neslepia, kad nelegalūs renginiai sutraukia daugiausiai dalyvių, mat, kaip sako jis, uždraustas vaisius visada saldesnis. Visi jie vyksta gatvėse ir bet kada tokį renginį gali nutraukti atvažiavę policijos pareigūnai.

Didžiausią įspūdį iki šiol Mariui yra palikę naktiniai pasivažinėjimai Londono gatvėmis, kurie buvo organizuojami prieš maždaug ketverius metus. Automobilininkų susitikimai buvo organizuojami už miesto esančiame kartodrome ir kiekvienas įvažiuodamas gaudavo numerį ant stiklo.

„Aš, pamenu, vis būdavau maždaug 500-asis. Gauni vietų nuorodas, važiuoji į jas ir matai, kad važiuoja kas nors, ant kieno lango 1000-asis ar dar didesnis numeris, – šypteli Marius. – Kas dvi minutes išleidžia po 20 automobilių ir visi juda Londono link. Pradėdavome 22 valandą ir jeigu baigdavome 5 ryto, jau būdavo gerai.“

Anot Mariaus, į tokius pasivažinėjimus atvažiuodavo ir jauni, ir vyresni, tekę matyti netgi šeimų, senelių ir pan. Be to, neretai tokie renginiai virsta labdaros, mat kiekvienas dalyvaujantis aukoja sutartą sumą numatytam tikslui, pvz., ligoninėms paremti ir t.t. Į tokius renginius, anot vaikino, susirenka pačių geriausių automobilių savininkai.

Geriausia – savaitgalį

Tiesa, patekti į tokius – nelegalius – renginius nėra lengva. Anot Mariaus, visa informacija apie tokius renginius pasiekiama tik tiems, kieno reputacija itin gera.

„Daugelis į tokius renginius susirenka tam, kad išbandytų modifikuotus automobilius ir tą daryti galima tik tam tikrose vietose, tam tikru metu. Ir visokios kvailystės atviruose keliuose viešai draudžiamos, tad susigadinti reputaciją galima vienu vieninteliu poelgiu“, – aiškina pašnekovas.

Tiems, kurie į Jungtinę Karalystę užsuko trumpam, jis pataria gražiausių modifikuotų automobilių žvalgytis Londone savaitgaliais, penktadieniais ir šeštadieniais. Būtent tomis dienomis vyksta daugybė įvairiausių susitikimų, renginių, kurių epicentru tampa Londono prieigos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *