Šitas šventinis periodas, žinia, yra gausus dovanų ir dovanėlių prasme. Ypač, kai dirbi didžiausio Lietuvos naujienų portalo redakcijoje, tai palinkėti gražių švenčių skuba daugelis įmonių, atvežančių tai torčiuką, tai kokį sausainį, arba, pavyzdžiui, žuvies. Kaip padarė viena iš žuvimi ir jos produktais prekiaujančių įmonių.

Ir ta žuvytė sukėlė tokią diskusiją apie maistą ir požiūrį į maistą tarp mano kolegių, kad, pagalvojau, būtų smagu visai šitą temą aptarti plačiau ir tuo pačiu – pasidalinti keistumais čia. Ir paklausti jūsų, skaitančių ir čia užsukančių, o ką keisto kalbėdami apie savo mitybos įpročius galite papasakoti jūs.

Diskusija kilo todėl, kad žuvis, atvežta į redakciją, buvo su galva. Rūkyta, senokai nebegyva, bet su galva, dantim, akim, žodžiu, viskuo. Ir mano kolegė atvirai pasakė, kad turi lengvą fobiją žuvims ir tokiu pavidalu žuvis – atrodo išties šiurpiai. Negaliu ginčytis, mat pati turiu ne vieną istoriją su žuvimis.

Žuvį tikrai mėgstu ir valgau dažnai. Bet su tam tikrom išlygom. Pavyzdžiui, niekad nesu pirkusi gyvos žuvies, dar spurdančios. O buvo atvejis gyvenime, kada nusipirkau šviežios žuvies ir ji atkeliavo su galva. O dievai, pjoviau jai tą galvą užsimerkus ir sukandus dantis, nes atrodė, kad taip žuvį darinėdama pjaunu ranką kokiam žmogui ar uodegą savo katinui. O visai neseniai prisižiūrėjau į gražias nuotraukas vienoje maisto prekių parduotuvėje ir užsisakiau į namus upėtakio. Šviežio. Kad skaniai pavalgytume, darinėti teko vyrui, nes aš paprasčiausiai negalėjau žiūrėdama į tas negyvas akis, aštrius dantukus, žiaunas imti peilį ir pjauti galvą. O dar buvo atvejis, kai man buvo palikta žuvies, pasakyta, kad šviežia, ir pasiūlyta pasiimti namo. Atidariau kibiriuką, o ten ne šiaip šviežia – dar gyva, plaukioja, akytes varto. Tai taip ir palikau, kur radau.

Panašų santykį turiu su vištiena. Jeigu filė iš parduotuvės, man ji nuasmeninta ir ramiai galiu valgyt daug nesusimąstydama. Bet ką daryti su ta ekologiška, kaimiška, kur anyta prideda kamerą pilną? Neduok Dieve, kulšelės su oda, arba pusė vištos apskritai imta, perpjauta ir sudėta. Net prisiliesti negaliu, šiurpsta oda. Tai vėl, imasi darbo vyras, nulupa viską, arba pjausto gabalais, kad jau būtų galima tolesniais procesais užsiimti.

Sakyčiau, kad visa tai dėl to, kad, pavyzdžiui, vaikystėje vištas auginau ir nešiodavausi su savimi, kaip kokius kačiukus ar šuniukus. Tai kai toks santykis turėtas, visos tos vištos, kurių pavidalas ne filė, primena tas vištytes, kurias auginau. Su žuvim, matyt, panašiai – atrodo pernelyg gyvos ir primena augintas, kai turi viską, kas būdinga žuviai, o ypač – akis, nes atrodo, kad priekaištingu žvilgsiu tada žiūri į mane ir klausia, kodėl gi aš dabar jas čia pjaustysiu ir valgysiu.

Papasakokit, ar yra produktų, kuriuos jūs šiaip mielai valgot, bet ne visas formas toleruoti ir žvelgti kaip į maistą galit?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.