Atrodo, kad jau šiokia tokia tradicija, kad mano bloge tyla tęsiasi ilgą ilgą laiką, o tada – grįžtu. Nes noras rašyti niekur nedingęs, tik kartais, kadangi dirbu darbą, kuriame taip pat daug rašau, per dieną išrašau absoliučiai viską ir žodžių blogui nebelieka.

Tiesa, nuo praėjusių metų rudens turiu ir popierinį dienoraštį, kuriame nugula visos mano ašaros. Pradėjau jį rašyti juodžiausiu savo gyvenimo periodu (manau, bent jau iki šiol). Ir tiek ten skaudulių, kad atsiversti ir perskaityti pradžios vis dar negaliu. Bet ir nereikia.

Užtat galiu pasidžiaugti, kad per metus gyvenimas gali pasikeisti tiek daug ir taip smarkiai, kad… sunku patikėti, kad viskas, kas įvyko, tilpo į vos 12 mėnesių. Per tuos mėnesius spėjau sudužti, iškeliauti gydyt sielos į Saudo Arabiją, reguliariai pradėti lankyti psichoterapiją ir stoti akis į akį su savo baimėm, įsivertinti prioritetus ir išsaugoti naujai užsimezgusius santykius, pradėti mokytis nevertint žmonių pagal savo išankstines nuostatas ir leisti daugiau visko sau pačiai, pasakyti „taip“, pasikeisti pavardę ir pradėti mokytis automechanikos. O svarbiausia, pagaliau pajusti, kad esu tai, kas noriu būti, ten, kur noriu būti, su tuo, su kuo gera būti. Ir pajusti, kad pagaliau, pagaliau, PAGALIAU stalčiukai galvoje ir širdyje užsipildo, atsiranda struktūra, tvarka ir galiu gyventi.

Tai ir grįžau. Kol manęs nebuvo, bloge aktyviai vyko diskusija apie tulžies akmenligę ir tulžies pašalinimą bei tai, ką galima valgyti po šios operacijos ir kaip elgtis. Tikrai grįšiu prie šios temos, nes, trumpai tariant, nors randų ant pilvo liko, visgi jaučiuosi daug geriau nei kad tada, kai dar turėjau tulžį, pilną akmenų.

O aš tuo tarpu ramiai kūriau naujus namus. Išsibandžiau brangią satino patalynę (abu su vyru nusprendėm, kad mums patiko, reikės pasipildyti patalų kolekciją). Baldų dar trūksta ir vis dar bandome sugalvoti, kaip dailiai interjere išdėlioti mano 900 knygų. Išsilaikiau A kategorijos egzaminą ir dabar esu visateisė motociklo vairuotoja (dar be motociklo, vyrą irgi įkalbinau išsilaikyti, tai motociklus pirksime abu), iš automechanikos dalykų turiu tris dešimtukus ir gana neblogai varau, darbe supratau, kad nepadaromų dalykų nėra, o jeigu kažkas neišeina iš karto, verta mėginti dar kelis kartus, kol pavyks.

Žodžiu, pamažu papasakosiu apie visus nutikimus ir stebuklų laukimus. Bet kol kas galiu pasakyti, kad gyventi gera. Tikrai. O visi blogi dalykai užgrūdina ir galvoje palieka labai daug vertingų pamokų.

One thought on “Grįžau (jau nebesuskaičiuoju, kelintą kartą)”

  1. Labai smagu, kad grįžai, spėjau pasiilgti tavo tekstų 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.