Anokia čia paslaptis – dirbu žiniasklaidoje. Ir žinote, kas mane stebina vis labiau bėgant metams? Ogi tai, kad žmonės viena vertus visiškai neturi kantrybės, antra vertus, nusprendė, kad žiniasklaida yra tas bizūnas, kuriuo reikia ir netgi galima nuplakti visus. Nenusišypsojo kasininkė? Pasiskųskime, kokia ji nemaloni ir kaip šiais laikais nebekreipiama dėmesio į aptarnavimo kultūrą. Nepraleido kelyje? Nufilmuokime ir pasiskųskime, kad šiais laikais policija tik kišenes iš trikojų moka prisikimšti. Na, patys suprantate.

Tik štai, kada tas virsmas įvyko, tokio ryškaus lūžo kaip ir nepamenu. Galbūt sulig vadinamosios pilietinės žiniasklaidos atsiradimu? Kai iš pradžių buvo kuriamos autorių platformos, raginama į jas registruotis, kurti kokybišką, įdomų turinį, pasakoti apie įvykius periferijoje, viskas atrodė labai gerai. O dabar šita platforma pavirto tiesiog vieta skundams ir neįtikėtiniems pasakojimams apie meilės nuotykius trise, keturiese, neištikimybę ir kitką.

Gal dar ir interneto komentarai bei galimybė juos rašyti visur ir visaip be jokios cenzūros išlaisvino tą demoną, kuris dabar iškėlęs galvą žvalgosi blizgindamas raudonai žioruojančiomis akimis ir žiūrėdamas, kam čia dar įkąsti.

Kodėl tokios mintys? Jau kurį laiką nešiojuosi jas galvoje negalėdama atsistebėti, kaip pasikeitė visuomenė ir kaip žiniasklaidos misija iš „informuoti, šviesti, linksminti“ ir pan. pavirto į „bausti ir spręsti“. Nors dar studijų laikais man buvo kalama į galvą, kad žiniasklaida problemų nesprendžia – paprasčiausiai tam neturi nei įrankių, nei galimybių. Tuomet man, studentei, buvo sudėtinga suprasti, kaip taip gali būti: juk užtenka parašyti apie problemą ir ji sprendžiama. O dabar aiškiau nei aiškiai suprantu, kad būtent taip ir yra: žiniasklaida gali informuoti visuomenę, bendruomenę ir t.t. apie jai aktualią problemą, tačiau spręsti ją gali tik tie, kurie turi įrankius: pinigų, sprendimo teisę, valdžią, galią ir t.t. Net visose išsipildymo akcijose žiniasklaida problemų nesprendžia: ji tik suteikia galimybę jas spręsti visuomenei, prisidedančiai euru kitu prie artimo nelaimės sumažinimo.

Bet visuomenėje šitas reikalas išsikreipė ir išsigimė. Tą savo kailiu pajutau tada, kai mama kaimo pilstukininkus gąsdindavo manimi užuot tiesiog paskambinusi 112 ir iškvietusi į tašką pareigūnus. Bet čia juokas. Mažiau juokinga buvo šiemet metų pabaigoje skaitant į redakciją plaukiančius skaitytojų laiškus su skundais dėl pačių keisčiausių dalykų. Net prisėdau, kai mums parašė mama, akivaizdu, vieno ryšio operatoriaus klientė. Ryšio operatorius klientams, turintiems vaikų, pasiūlė nemokamą pramogą: Kalėdų senelis prisijungs ir su jūsų vaikais pasikalbės per vaizdo skambutį.

Laišką skaitytoja parašė todėl, kad pralaukusi maždaug pusvalandį ir vaikus susodinusi prie kompiuterio ekrano skambučio nesulaukė. Ir viskas: vaikams gyvenimas sugriautas, pasitikėjimo pasauliu nebeliko, skriauda amžiams. Dar prisimenu frazę iš jos laiško, kad „kol rašau šitą laišką, praėjo matyt, ir kokios 43 minutės“. O prabėgus dar 10 minučių nuo laiško gavimo, įkrito dar vienas jos laiškas: „Jau senelis prisijungė, viskas gerai, vaikai laimingi, labai gera paslauga“.

Ir, žinot, man didžiausias klaustukas galvoj užsižiebia ne dėl to, kam apskritai taip skubėti piktintis, o dėl to, kam rašyti iš karto žiniasklaidai? Ką tai pakeis? Esą, pamėginsi nubausti tave supykdžiusį paslaugos teikėją? O kodėl nepabandžius tiesiog paskambinti įmonei, kuri paslaugą turi suteikti, ir pasikalbėti su ja? Kodėl neįdėjus nei trupučio pastangų ir nepamėginus problemų išspręsti savomis jėgomis. Galbūt kaip ir šiuo atveju paaiškės, kad problema net neegzistuoja?

Ir tokie atvejai pavirtę toli gražu nebe vienkartiniais, o kažkokia tendencija, kai pabijoma tiesiog būti nemaloniu žmogumi, pakovoti už save, išsakyti nuomonę garsiai, ir kreipiamasi į žiniasklaidą, kurios rankomis svetimą mėšlą žarstyti patogiau.

Kada mes čia tokie nedrąsūs, kuklūs laido riteriai pasidarėme?

Beje, nesupraskite neteisingai: aš tikiu, kad yra daugybė, šimtai tūkstančių atvejų, kuriuos privaloma viešinti ir kur žmogus vienas lauke ne karys. Kai įsikiša žiniasklaida, pajuda buldozeris, traiškantis nesąžiningus, kyšininkus, tinginius, savo pareigų neatliekančius, sukčiaujančius, įstatymų nesilaikančius žmones, iškeliantis į dienos šviesą nelogiškus ir kažkam naudingus valdžios sprendimus. Tokiais atvejais vienas žmogus neretai išties yra nepajėgus pakeisti situaciją ir viešumas, masių dėmesys išties padėtį keičia.

Bet skųstis žiniasklaidai dėl to, kad Kalėdų senelis vėluoja prisijungti prie vaizdo skambučio?

One thought on “Kada nustojome savo problemas spręsti patys?”

  1. Zmones skundziasi ne vien zinisklaidai, o visur, kur jie yra. Parduotuvese nuolatiniai konfliktai kodel neaptarnavo per 1 min, kodel nera norimos spalvos prekes, kodel pirkiniu pardavejas nepakrauna i masina, kodel neileidzia be gp, kodel nieko neduoda nemokamai ir t. t.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.