Man atrodo, kad šiandien apie Rusijos pradėtą karą Ukrainoje pasisakė jau visi. Arba beveik visi. Aš, tiesą sakant, tą ketvirtadienį, kai atsibudau ryte ir supratau, kad Rusijos prezidentas nusprendė įgyvendinti savo kliedesius ir išvalyti laisvą gražią didelę šalį nuo jos piliečių, visą dieną nesupratau, kas vyksta. Atrodė, kad krūtinę kažkas užspaudė didelio, baimė daužė per galvą, atrodė, kad visai čia pat, šalia, vyksta pasaulio pabaiga. Dar ir mama parašė, paklausė, galbūt su vyru keliausime į kaimą – ten saugiau. Ir visą dieną kruopą po kruopos, žodį po žodžio gaudžiau visas žinias iš Ukrainos, negalėdama suvaldyti rankų drebulio ir emocijų. Vakare išėjau prie Seimo, norėjau padėti kolegoms, kurie ruošėsi dirbti iš piketo, ir supratau stovėdama minioje, kad emocijų tiek daug, jog sunku susirinkti ašaras nuo skruostų.

Penktadienį nuo paryčių, kiek po keturių ryto, sėdau prie naujienų srauto, kad padėčiau kolegoms. Kokia tokio darbo specifika? Kad visom įmanomom kalbom ieškai to, kas vyksta Ukrainoje, tikrini šaltinius ir ieškai bent kelių, nepriklausomų, oficialių. Verti, rašai, skambini, klausi, publikuoji, vėl ieškai, vėl verti, vėl tikrini ir t.t. Procesas begalinis. Nuo kompiuterio atsikėliau po dvylikos valandų darbo. Bet supratau, kad tai, ką šiandien daro Lietuvos žurnalistai, yra žvėriškai svarbu, nes internetas yra lyg viešasis tualetas: melo tokia gausybė, kad atsirinkti sunku net tada, kai situaciją stengiesi įvertinti maksimaliai blaiviai ir kiekvieną rastą sakinį pasitikrinti kelissyk.

Žurnalistai turi tam laiko, turi galimybes. Galų gale, toks mūsų darbas: tikrinti faktus, tikrinti juos dar kartą, ir pateikti visuomenei. O ką daro paprasti žmonės? Bene geriausiai tą galime matyti dabartinėje Rusijoje, kur žurnalistams už karo pavadinimą karu gresia atleidimas iš darbo. Mažų mažiausiai. O dar gali būti ir viešieji darbai arba metai kiti griežto režimo kalėjime kur nors Urale. To pasekmė? Per visus valstybinius kanalus liejasi propaganda apie tai, kad čia – ginama tauta, ginami žmonės, kurie patys deda ginklus į šalį, pasiduoda, ovacijomis pasitinka Rusijos karius ir, esą, sėda į autobusus tam, kad išvažiuotų į draugišką jiems šalį, kur laukia darbas, būstas, komfortas.

Nėra paslapčių: toks spektaklis išties buvo likus porai-trejetui dienų iki Rusijos invazijos į Ukrainą. Luhanso ir Donecko liaudies respublikų žmonės pradėjo masinę evakuaciją, autobusais važiavo į kaimyninę šalį ir… nemaža dalis jų liko be maisto, privalėjo nakvoti autobusuose ir t.t., nes niekas jų nelaukė išskėstomis rankomis. O likusi Ukraina parodė didvyrišką drasą ir stojo prieš okupantus visaip: ir su ginklais, ir plikomis rankomis, ir šaukdami, kad lai kariai saulėgrąžų į kišenes įsideda, kad šios bent jau sudygtų jiems mirus svetimoje žemėje.

Prisipažinsiu, kad iki pat galo netikėjau, jog karas įmanomas. Atrodė, Dieve, kaip čia dabar ims ir kažkas pradės tą brutalų mūšį su tankais, šautuvais, mirusiais žmonėmis, bombomis. Kažkokia nesąmonė. Maniau, kad karas tikrai turėtų būti labiau sofistikuotas, koks nors… moksliškesnis. Na, gal panašiai, kaip mokslinės fantastikos knygose, kur kaunamasi kompiuterinėje erdvėje. Vėliau pati sau galėjau vožtelėti per kaktą: o koks gi dar gali būti karas? Tik toks. Tiesiog jo galimybė man buvo tolygi fantastinės knygos scenarijui. Ir būtent tas netikėjimas privertė žagtelėti ir nutilti.

Netikėjau dar ir dėl to, kad man tai, kas įvyko, prilygsta tokiam buitiniam scenarijui. Įsivaizduokite, kad ateinu pas jus į namus. Atsisėdu virtuvėje. Pasidarau kavos, įlendu į šaldytuvą sumuštinio. Ir ant virtuvinio stalo pasidedu porą peilių, šautuvą, dar gal kulkosvaidį. Ir sakau, kad dabar jūsų virtuvė yra mano. Bandote ginčytis, sakydami, kad tai neįmanoma ir su tuo nesutinkate, o aš jums pabrėžiu, kad klausimas jau yra išspręstas. Ir tiek. Ir prie jau sukrautų ginklų pridedu dar vieną kokį. Kad ir Molotovo kokteilį. Štai taip atrodo Rusijos veiksmai Ukrainoje: ateini į svetimą šalį šūdinais batais ir visą pasaulį bandai įtikinti, kad šitaip ją gelbsti. Nes reikia, nes Ukrainoje nacionalistai, nes ukrainiečiai nebenori būti Rusijos marionete, nori gyventi savo galva, eiti savo keliu.

O dar baisiau buvo tai, kad pasaulis akimirkai sutriko. Toks jausmas, kad niekas netikėjo iki galo, kad Vladimiras Putinas, į istoriją dabar įeisiantis taip pat, kaip ir Hitleris, iš tiesų užpuls kaimynę prisidengdamas šūdais. Žinoma, tokių bandymų istorijoje, kai Rusija imasi gelbėtojos vaidmens ir puola valyti svetimų šalių, yra buvę, tačiau vis tiek, esu tikra, tai, kas nutiko, visus privertė žagtelėti. Ir galima tik džiaugtis, kad nors ir prireikė kelių dienų, pasaulis susivienijo. Ir ėmėsi veiksmų. Nuo pačių svarbiausių, įskaitant karinę paramą įvairiomis formomis drąsiai Ukrainai, baigiant smulkiausiais dalykais, kad ir, pavyzdžiui, kelių prekybos centrų sprendimu nebepardavinėti propagandą ir dezinformaciją platinančių lietuviškų leidinių arba išimti iš prekybos Rusijoje gaminamų produktų.

Dabar, panašu, virvė ima veržti ne tik Rusijos prezidento, bet ir jį palaikančių kaklus. Negalima keliauti, negalima nusiimti norimo kiekio pinigų, algos sumenko trečdaliais, rublis nuvertėjo, įmonių veikla stabdoma ir t.t. Ir aš jau girdžiu šaukiančius, kad „bet gi paprasti Rusijos žmonės niekuo nenusikalto, juk jie irgi kenčia“. Taip, sutinku, kad jie kenčia, bet ar galima palyginti tai, kad alga sumenko trečdaliu, su faktu, kad okupuojama svetima nekalta šalis ir žudomi jos žmonės, kad tuo metu, kol bankomatas nebeišduoda daugiau nei 1500 rublių, balistinė raketa smogia į daugiabutį, kad vaikai Ukrainoje gimdomi netgi metro stotyse, o tik ką gimusius kūdikius reikia slėpti prieglobsčiuose nuo bombų? Niekaip. Ir dar, toks spaudimas ir Rusijos tautos kantrybės ribų bandymas artina momentą, kai nori nenori, į Rusijos miestų gatves išeis ne tūkstančiai, o šimtai tūkstančių žmonių. Ir tokios minios jau nebesuvaldysi, nebepasodinsi į kalėjimus, nebeatrinksi. Tikiuosi, kad protestuoti pradės ir milicija, ir kariai, ir oligarchų aplinka, kuriai ilgainiui sankcijos pasidarys nepatogios, o žūvantys artimieji dėl vieno žmogaus karo bus tarsi kruvina dėmė ne tik ant Rusijos prezidento, bet ir jų pačių, nedrįsusių pasipriešinti, rankų.

Kas blogai? Pirmiausia tai, kad panašu, jog ribų beprotystei nėra. Skaičiau gerą mintį, kad dabar Rusijos prezidentas įspraustas į tokį kampą, kad kelio atgal jam nėra: privaloma eiti pirmyn, bet kokia kaina, iki pabaigos, kokia ji bebūtų, nes atsitraukus nei pagarbos, nei įtakos, nei bijančių jį nebeliks.

Kas dar blogai? Prasidėjusi raganų medžioklė. Aš pamenu, kai prie Seimo vyko riaušės, buvo lupamos grindinio plytelės, akmenys, o mano kolegos, dirbę jose, buvo apstumdyti, apsjaudyti. Negana to, buvo pradėta veržtis į redakciją, bandant ten daryti savo tvarką. Kitą dieną po nuščiuvusį Gedimino prospektą Vilniuje ėjau nusprendusi, kad ant kaklo nešiojamą įleidimo kortelę su redakcijos vardu pasislėpsiu dėl savo saugumo. Dabar, spėju, panašiai jaučiasi rusakalbiai: užtenka kažką rusiškai pasakyti, jau į tave skersuoja. Ir teisingai pasakė viena garsi Rusijos žurnalistė: dabar vieno žmogaus rankomis visa tauta paversta agresore, visi žmonės suvienodinti iki to vieno diktatoriaus lygmens, pritempti prie jo mąstysenos, elgesio ir t.t. Prabyli rusiškai ir, atrodo, tavo rankose kalašnikovas atsiranda. To tikrai nereikia, nes toli gražu ne visi rusakalbiai žmonės, net ne visi Rusijos gyventojai palaiko, pritaria ir ragina tai, kas vyksta pasaulyje šiuo metu. Tokių, kurie aklai tiki skelbiama propaganda, ją kartoja ir t.t., yra visame pasaulyje, todėl norėtųsi, kad žmonės įsiklausytų ne į tai, kokia kalba kalbama, bet į tai, kas sakoma. Nes, prisiekiu, dešimtimis reportuoju komentuojančius visose erdvėse, platinančius propagandą, melus ir kitką su lietuviškiausiomis pavardėmis. Ir net toje pačioje Ukrainoje yra žmonių, kuriems atrodo, kad čia – savų karas prieš savus, o ne svetimos, priešiškai nusiteikusios valstybės, įsiveržimas į laisvą ir nepriklausomą šalį.

Ir dabar svarbiausia, kad šita žinia, tas artimas karas netaptų tik foniniu triukšmu. Man taip ašarą spaudžia susivieniję žmonės, aukojantys, važiuojantys į pasienį, priimantys pabėgėlius, pervedantys paramą. Kuo ilgiau tęsis karas, tuo greičiau jis virs tiesiog „nauju normaliu“ dalyku mūsų gyvenime. O to mes negalime sau leisti, nes šitaip ne tik Ukraina gali neatsilaikyti, kuri dabar kaunasi iš visą Europą. Šitaip galime net nepajusti, kai vieną dieną paryčiais pačius pažadins sprogimai ir sirenos, pranešančios apie pavojų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.