Susipažinkite su Roberta. Šis pasakojimas gimė kaip pirmasis iš ciklo, kuriuo noriu papasakoti apie Lietuvos benzingalves. Galbūt jos pačios rūpinasi savo automobiliais ir motociklais nuo A iki Z ir neišlenda iš garažo, galbūt visus techninius darbus patiki juos išmanantiems ir pačios mėgaujasi tik vairavimu, galbūt kremta šios srities mokslus – tokių merginų Lietuvoje labai daug!

Roberta pasakoja, kad prie vairo legaliai sėdo prieš šešerius metus.

„Tai buvo vienos didelės svajonės išsipildymas. Iškart sėdau prie jau prieš vairuotojo pažymėjimo gavimą tėvo padovanoto automobilio vairo ir lėkiau į gatvę. Vairavimas man visada asocijavosi su nepriklausomybe. Sėdi ir važiuoji, kur nori, kada nori, savo norimu maršrutu“, – sako mergina.

Pirmasis jos automobilis buvo 1985 metų „Ford Escort MK3“. Šis modelis daugeliui gerai prisiminimuose išlikęs kaip tėvų ar senelių turėtas automobilis.

„Kurį laiką tiesiog žavėjausi gražiomis šio automobilio formomis ir mėgavausi vairavimo ypatumais, tačiau netrukus supratau, kad noriu, jog automobilis atrodytu kitaip – būtų išskirtinesnis. Tuo metu turėjome pora šio automobilio modelių, tad nuo vieno iš jų nusiėmiau penkių stipinų ratlankių komplektą, nusprendžiau nusidažyti man tuo metu gerai atrodžiusia juoda spalva. Užsidėjusi atnaujintus ratus supratau, kad tai, ką matau prieš save man teikia daug džiaugsmo. Nuo to prasidėjo mano kaip automanės „karjera“, nauji draugai, automobilių renginiai, sėdėjimas garažuose“, – pasakoja mergina.

Meilė truko pusantrų metų, po kurių, deja, su pirmuoju automobiliu teko atsisveikinti. Bet tai, pabrėžia Roberta, nebuvo pabaiga.

Antras kartas nemelavo

„Radau skelbimuose dabartinį savo automobilį. „Lediniu“ kėbulu, retesnės komplektacijos 1982 metų „Ford Escort MK3 Ghia“. Tik variklis buvo tikrai pavargęs, buvo dingusi kompresija, tad variklio keitimas buvo būtinas, kad automobilį būtų galima patogiai eksploatuoti. Tad kilo mintis apie galingesnį variklį, geresnį karbiuratorių, naują spalvą, žemesnę, tinkamai veikiančią pakabą, gražesnius ratlankius ir įdomesnes eksterjero detales“, – pasakojo mergina.

Leisdama laiką garaže Roberta netruko suprasti, variklį perrinkinėti yra smagiau nei ruošti automobilį dažymui.

„Nusprendus, kad laikas keisti automobilio spalvą į savo labai mėgstamą vyšninę, ši veikla atrodė labai paprasta ir nesunki, bet kai prasidėjo darbai, pasigailėjau, kad apsiėmiau šį reikalą. Išrinkti, sušveisti, „špakliuoti“, lyginti, gruntuoti, surinkti – šiems reikia daug kantrybės. Buvo įdomu sužinoti kaip yra ruošiami automobiliai dažymui, tačiau darbas tikrai atėmė daugybę nervų ir laiko. Ne kartą norėjau viską mesti lauk, užrakinti garažą, išmesti raktą ir niekada daugiau nematyti to automobilio. Ačiū žmogui, kuris paskatino nemesti pradėto darbo ir be galo daug išmokė ir padėjo“, – sako Roberta.

Mergina pasakoja, kad po to, kai užbaigė savo projektą ir į gatves išvažiavo kaip reikiant atnaujintu „Ford“, toliau užsiimti savo automobilio puoselėjimu ir tobulinimu motyvuoja ne tik draugai, bet ir aplinkinių žvilgsniai, rodomi „liuksai“. Be to, jai ir pačiai smagu, kaip keičiasi taip mylimas automobilis, gerėja jo savybės.

Keistas požiūris į automanes vis dar išlikęs

„Smagu, kad vis daugiau žmonių į moteris, besisukančias prie automobilio, žiūri vis paprasčiau. Tai hobis, kuris tiesiog nuo senų laikų yra labiau priimtinas vyrams, tačiau „moterų prie automobilių“ visada buvo ir bus. Ir jų tik daugėja“, – įsitikinusi Roberta.

Tiesa, ne į viską galima žiūrėti pro rožinius akinius. Anot jos, vis dar yra manančių, mad moterys nesugeba suprasti automobilio veikimo principų. Tą pajusti jai teko ir savo kailiu.

„Ypač tai pasijautė dirbant autoservise ir bendraujant su klientais vyrais. Taip pat kartais žmonės nevengia išsakyti replikų apie moteris, besidominčias automobiliais, neva, tai daro tik dėl vyrų dėmesio“, – stebisi tokiomis kalbomis Roberta.

Ji neneigia ir to, kad kartais darbuojantis prie automobilio prireikia ir vyriškos pagalbos. Pasikonsultuoti tenka ir dėl žinių stokos, ir dėl to, kad retkarčiais dirbant su sunkiais agregatais pritrūksta jėgų.

„Dėl labai daug darbų, kuriuos dariau su savo automobiliu, buvo kreiptasi į pažįstamus, kurie be problemų atskubėdavo į pagalbą. Bet galiu teigti ir tai, kad daugumoj atvejų, kai automobilis sugesdavo vidury kelio, pagalbos man nebereikėdavo, nes viską galėdavau susižiūrėti esant galimybei susitvarkyti pati iš patirties – sako Roberta.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *