O jums būna taip, kad perskaitot knygą, ji visai patinka, įvertinate kokiuose „Goodreads” gerai, o tada pradedate skaityti kitų atsiliepimus ir… matot, kad buvot toli gražu nei toks kritiškas, nei akylas, nei kažką. Mane tokiais atvejais apima lyg ir lengva gėda, nes pretenduoju į daug skaitančios vardą, o, atrodo, nei klišių nepastebiu, nei ko kito. Tiesiog skaitau ir mėgaujuos tekstu, slenku per raides ir tiek.

Būtent taip man nutiko su debiutiniu Sarah Penner romanu „Dingusi vaistininkė”. Nuoroda į knygą čia. Nusipirkau, nes patiko aprašymas, kurį radau „Svajonių knygų” leidyklos interneto puslapyje. Pamenu, sukau į leidyklą pasiimti mamai pirktų romanėlių, ji mėgsta tuos nedidelio formato meilės reikalus, ir pagalvojau, kad pasiimsiu sau šitą. Nes istorija intriguoja: vaistininkė, padedanti moterims atsikratyti jas skriaudžiančių vyrų, įrašanti aukos ir žudiko vardus į knygą, o kitame laike, dabartyje, vieną jos naudotų buteliukų nuodams Temzėje randa amerikietė, atkeliavusi gydyti širdies taip pat po to, kai santuokos jubiliejaus proga ją įskaudina neištikimas vyras.

Kaip jau būna su tokiomis knygomis, man labiausiai patiko tas 1791-ųjų laikas, kuriame atskleidžiama daug istorinių detalių, aplinkybių, kitko. Gal misticizmo kiek per daug, tačiau iš esmės, ir aprašymai, ir vaistažolės, ir vaistų/nuodų gamyba, ir moterų istorijos – viskas labai įtraukė ir užkabino. Štai šie laikai buvo gerokai silpnesni, tačiau nevirto šaukštu deguto statinėje medaus. Tad imant bendrai, jeigu norisi lengvo romano, kuriame pagrindinės veikėjos moterys, visai verta atsiversti šią knygą.

BET… Įvertinau „Goodreads” ketvertu, o tada pradėjau skaityti atsiliepimus ir tikrai turiu su jais sutikti. Autorė istorijos neišplėtoja ir įdomiausias detales palieka tiesiog šiaip, kyboti ore. Sutikit, jeigu būtumėte rašytojas, ir jūsų pagrindinis veikėjas netikėtai pats vienas megapolyje ima ir atranda apleistą pastatą, jame – šimtmečius nevartytus užrašus, leidinius ir kitką, negi paliktumėte viską tiesiog šiaip sau? O čia taip nutinka. Ir dar daugiau klišių, klišelių, lendančių per visus galus. Tai… jeigu esate pretenzingas skaitytojas, vertinantis išties kokybišką, gražaus teksto ir išplėtoto scenarijaus literatūrą, sakyčiau, į šią knygą turėtumėte žiūrėti panašiai kaip į „McDonald’s” mėsainius: gerai, bet tikrai ne gurmaniškai vakarienei.

Antroji knyga, sukirsta per vasarį, tapo leidyklos „Debesų ganyklos” išleista James Riley „Istorijų vagys”. Nuoroda į knygą čia. Knyga skirta ankstyvai paauglystei, bet būtent tokios man ir patinka. Jos esmė: berniukas ir mergaitė, abu labai mėgstantys skaityti, tačiau mergaitė dar ir turinti ypatingą gebėjimą: ji gali tiesiog įšokti į knygą ir pasinerti į jos nuotykius tiesiogiai. Akivaizdu, kad toks derinukas yra lyg sprogstamas užtaisas, ypač, kai vienas iš vaikų yra tiesiog pamišęs dėl vienos knygų serijos ir jos veikėjų ir… baisiai nori išgelbėti pamėgtą herojų. Tik to nesako garsiai. Ir nesupranta, kad įšokus į istoriją nevalia joje savivaliauti kitaip nei kad buvo numatęs rašytojas.

Žodžiu, smagus, atpalaiduojantis kūrinys su ne itin nuvalkiotu siužetu, tačiau čia yra sudėtingų vietų. Ypač pabaigoje, kai išgalvoti pasauliai ima maišytis su tikrais, prasideda įtempta kova ir t.t. Leidykla nusprendė išskirti šriftais išgalvotas istorijas ir tikras, tačiau net ir tai ne itin padeda. Tikrai buvo vietų, kur turėjau stabtelėti ir pagalvoti, kas čia kur ką veikia. Ir galiausiai užvertus paskutinį knygos puslapį atėjo pojūtis, kad, na, ne to tikėjausi, kad buvo galima stipriau, herojiškiau, nenusileisti į keistus sentimentus, nepalikti siužeto spragų… Ir vis tiek esu tikra, kad paaugliams, na, tiems, 11-14 metų skaitytojams, tikrai patiks.

O va vasario pradžios skanėstu tapo „Praktinė magija”, išleista „Sofoklio”, parašyta Alice Hoffman. Nuoroda į knygą čia. Tai pasakojimas apie Ovensų šeimos moteris, kurios nuo senų senovės buvo laikomos raganomis. Ir nepaisant to, kad Džiliana ir Selė stengiasi būti pačiomis normaliausiomis mergaitėmis (ypač Selė), gandai apie šeimą ramiai gyventi neduoda ir joms. Vaikai su jomis nežaidžia, suaugusieji joms priėjus nutyla, o dėl visko, kas blogai miestelyje, kaltos ne kas kitas, bet Ovensų šeimos moterys ir jos. Natūralu, kad tokia vaikystė lemia, jog užaugusios mergaitės nori susikurti kitokius gyvenimus ir dingsta kuo toliau. Tik štai nori nenori, magija iš gyvenimo taip lengvai nepasitraukia. Po daugelio metų ant Selės, jau gyvenančios, sakykime, normalų gyvenimą, namų slenksčio išdygsta Džiliana ir paprašo pagalbos.

Kas nutiko toliau, skaitykite patys. Knyga plonytė, galėjo būti gerokai storesnė, nes mane sužavėjo ne tik lėta istorijos tekmė, bet ir teksto grožis. Ačiū vertėjai Akvilinai Cicėnaitei. Ir ta lėta tėkmė yra tik pojūtis, nes skaitant, blemba, tekstas, atrodo, rangosi aplink tave, įsiveja į mintis, pirštus, akis, ausis, pradedi viską matyti, o įtampos tiek, kad net kvapą gniaužia. Na, tikrai, vienas gražesnių kūrinių ir teksto, ir siužeto prasme. Imkit ir skaitykit!

Beje, „Goodreads” mane galite rasti čia.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *