Savaitę esame kare. Tai, kas, tikėjomės, pasibaigs per pirmas kelias paras, nes sankcijos, nes mūru už Ukrainą stojo pasaulio bendruomenė, nes viską ten, nesibaigė. Tęsiasi toliau, o man baisu, kad netrukus visi apsipras su tuo jausmu, kad kažkur, už tūkstančio su trupučiu kilometrų, vyksta karas, ir tas atstumas atrodys labai tolimas, vėl grįšime prie minties, kad „oi, ne, tikrai mūsų niekas nepuls, mes čia saugūs“. Man baisu, kad karas, kilęs dėl to, kad didžiausios pasaulio valstybės vadovui atrodė normalu pagrasinti kitai šaliai, kad jei ši sieks savo tikslų nesižvalgydama į Rusiją, jai bus smogta, taps „new normal“ (nors jūs pasakykit man, kaip gali būti normali situacija, kai kaimynas iš gretimos laiptinės terorizuoja jus, o galiausiai patykojęs vakare prie durų smogia į nosį dėl to, kad per garsiai kvėpuojate, kad žiūrite jam nepatinkantį TV kanalą, kad jūsų vaikų plaukai rusvi, kad kalbate kita kalba nei jis?).

Negaliu meluoti: iš dalies aš suprantu tuos, kurie jau pavargo. Kurie kartoja, kad „kiek galime su tuo negatyvu“, „pakalbėkime apie ką nors kito“. Suprantu, nes žmonių yra visokių: vieni, kaip aš, geriausiai jaučiasi tada, kai žino maksimaliai kiek įmanoma, stebi, nepaleidžia kontrolės. Kiti – kai gali pabėgti nuo neigiamos informacijos (nesvarbu, kad gal nuo jos bėgti dabar nėra tinkamas metas ar elgesys) ir susikurti savo saugų burbulą. Žmogus yra komforto gyvūnas, tinginys ir geriausiai jaučiasi tada, kai iš jo niekas nieko nereikalauja, kai jis gali gyventi sau neišlipdamas iš komforto zonos. Nesvarbu, kiek esi aktyvistas, visų mūsų pamatinė esybė yra tingi ir ieškanti komforto.

Tačiau drauge negaliu užsimerkti prieš prasidėjusią raganų medžioklę. Po to, kai savo „Instagram“ pasidalinau Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus paraginimu truputį atsimerkti ir atskirti tai, ką daro Putinas ir jo klika, nuo Lietuvoje gyvenančių rusiškai kalbančių žmonių, kurie yra TIK RUSIŠKAI KALBANTYS, tačiau nėra Putino pradėto karo Ukrainoje rėmėjai, palaikytojai, nevaikšto kišenėse prisipylę raudonų gvazdikų sėklų, kad jeigu ką, pasodinti spėtų, sulaukiau bičiulio, kurio pavardė ir vardas rusiški, prisipažinimo, kad jau sulaukė savo adresu replikų gatvėje. Ir aš pati gi esu Dina Sergijenko. Parašykite tai kirilica: Дина Сергиенко. Jaučiate skirtumą? Mane lygiai taip pat gali užsipulti visi, kas tik nori, dėl to, kad gimiau Sovietų Sąjungos laikais, kad gimiau Sibire, nes mama ten išvažiavo dirbti, kad mano kita giminės pusė yra baltarusiai ir rusai. Ir visiškai nesvarbu, kad visom keturiom esu už laisvę, kad aukoju Ukrainos žmonėms, kad prisidedu, kuo galiu, prie to, kas vyksta Ukrainoje, viešinimo, kad, kaip juokauja mano bičiuliai, geriausiai lietuvių kalbą tarp jų moka mergina, gimusi Rusijoje ir t.t.

Tiems, kurie dabar išnaudoja progą išlieti visą susikaupusį pyktį svetimtaučiams, kitakalbiams, kitokiems, svarbiausia yra tai, kad tu nesi -aitis, -ytė, -iūtė ar panašiai. Prisimenat, kai prasidėjo koronaviruso pandemija, visi susiskaldė į vakserius ir antivakserius? Tada, sakykime, bent buvo racionalaus pagrindo tam susiskaldymui, o dabar? Ar tikrai yra racionalių priežasčių spjaudyti į veidą rusiškai kalbančiam žmogui, kuris stovi tame pačiame mitinge prieš Putino agresiją Ukrainoje?

Visiems, kurie dabar susikaupusią agresiją išnaudoja puldami Lietuvos rusakalbius, stovinčius toje pačioje pusėje, kur stovi ir visi tie, ginantys Ukrainą, aš noriu priminti, kad ne veltui kartojama, kad toks puolimas yra paslauga tai raudonai meškai iš Rytų. Nes vieną dieną į Lietuvą ji taip pat gali įkelti savo mėšliną batą argumentuodama tuo, kad rusiškai kalbantys žmonės čia patiria genocitą, puolimą ir t.t. Ir kad priešas yra ne tas, gyvenantis gretimoje laiptinėje Olegas, Genadijus, Ruslanas, kurio vaikai kreidutėm piešia Ukrainos vėliavėles ir ant sienų pieštukais rašo „Russkij korabl, idi..“, o tas, kuris bando įteigti, kad kiekvienas rusakalbis dabar yra blogas, tas, kuris iš tolimo bunkerio diktuoja generolams, kur dar paleisti kasetinių sprogmenų, kaip dar pagąsdinti ir pagrasinti, kur ir ką užpulti toliau.

Dar daugiau: man baisu, kad visame šitame informaciniame triukšme, jos gausoje ims ir nusidėvės tas artumo puolamiems ukrainiečiams jausmas. Dabar, kol viskas karšta, aukojame, vežame, padedame, priimame, rūpinamės. O kas nutiks, kai karas tęsis dar savaitę, dvi, tris, gal net mėnesį? Ar tiems, kuriems dabar rūpi, rūpės ir toliau? Ar tiek pat jėgų bus skiriama pagalbai? Todėl labai svarbu suvokti, kas yra tas agresorius, tiksliai jį įvardyti – Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir jo klika. Svarbu reikalauti teisingumo ir suvokti, kad niekada, jokiais būdais kare, kai viena valstybė užpuola kitą, neįmanoma sakyti, kad „bet gi yra dvi pusės“, „čia mes tikrosios tiesos nežinome“, „mes nematome tikro vaizdo“. NIEKADA. Dvi pusės, dvi tiesos, kompromisai gali būti tada, kai sėdama prie derybų stalo, o ne pasibeldžiama tankų ir balistinių raketų šūviais į duris ir akcentuojama, kad „nuo šiol bus taip, kaip aš sakau“.

Todėl užuot tyliai keiksnoję kaimyną, kurio pavardė rusiška ir kuris gal jus erzina dėl to, kad parkuoja mašiną ne taip, kaip, jums atrodo, reikėtų, skirkite tą energiją trolių, kurie dabar siaučia socialiniuose tinkluose, platina proputiniškus video su propaganda, atvirai deklaruoja, kad „karo ukrainiečiai patys prisiprašė“, kad „Putinas neužpuolė Ukrainos, NATO meluoja jums“, identifikavimui ir šių duomenų perdavimui Virtualiam policijos patruliui, tiesiog policijos pareigūnams. Dalinkitės raginimais padėti Ukrainai, prisidėkite patys tuo, kuo galite, nes kiekvienas euras, kiekviena ištiesta ranka dabar svarbi. Galų gale, raminkite panikuojančius ir padėkite tiems, kam to dabar reikia.

One thought on “Dar kartą apie karą: labiausiai bijau vieno dalyko”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.