Daugiau nei mėnuo praėjo nuo Rusijos pradėto karo Ukrainoje pradžios. Per tą laiką dalinausi ne vieną kartą mintimis apie tai, kad man baisu, jog pirmųjų karo dienų įkarštis ir susitelkimas, noras padėti Ukrainai, išblės.

O dabar, panašu, metas pakalbėti apie tai, ar verta pasisakyti, jeigu Ukrainai padedama? Nes tiems, kurie garsiai kalba apie tai, ką daro, kaip daro ir t.t., nuolat visokio plauko prašalaičiai pabrėžia, kad „gerus darbus reikia daryti tyliai”. Ir tikrai, kai kurie, ypač įmonės, galbūt smulkesnės, tuos gerus darbus daro labai tyliai. Aukoja, veža, remia, padeda, apgyvendina ukrainiečius, jų šeimas, tačiau apie tai, šiukštu, nei šnipšt, nes gi „girtis negražu”. O ir juodą darbą padaro interneto troliai, putlerio armija, lodami po kiekviena žinia apie paramą nuo karo kenčiančiai tautai, kad „savų nepamirškite”, „o lietuviams kodėl niekas nepadeda”, „savi žmonės skursta, o čia svetimus gelbėja”, „pirma saviems padėkit” ir t.t. Natūralu, kad po tokio puolimo norisi dar tyliau viską daryti.

Visgi taip, kaip Šeimų maršo pasirodymų atveju, taip ir čia, reikia suprasti, kad tokie komentarai ir troliai – toli gražu ne Lietuvos dauguma. Dauguma lietuvių suvokia situacijos rimtumą ir yra linkę ištiesti pagalbos ranką. Ir, tiesą sakant, nori, kad jų pamėgti prekių ženklai taip pat komunikuotų apie tai, ką daro, kaip daro ir kiek daro.

Kodėl taip sakau? Ogi mintis iškėlė „Žinių radijo” laidos „Rinkodaros guru” vedėjo Giedriaus Juozapavičiaus pokalbis su Skaiste Varniene, kuri yra „Havas group Lietuva” tyrimų vadovė. Ši grupė nuo karo pradžios prabėgus porai savaičių atliko visuomenės kiekybinę apklausą internete apie tai, kaip karas pakeitė vartotojų įpročius ir ko jie tikisi iš savo sekamų prekių ženklų. Visą pokalbį perklausyti galite čia.

Pirmasis, žinoma, atsakymas buvo susijęs su tuo, kad laukiama ir tikimasi, jog prekiniai ženklai atsisakys bet kokių sąsajų su Rusija: nustos prekiauti, nutrauks ryšius, išeis iš rinkos ir t.t. Be to, žmonės pasisakė, kad boikotuoja rusiškas prekes, nemaža dalis pasisakė apie tai, kad boikotuoja prekes tų tarptautinių ženklų, kurie neišėjo iš Rusijos rinkos, o kiti pasisakė, kad specialiai ieško ukrainietiškų produktų. Beje, įdomu pasirodė tai, kad tą daro patys jauniausi ir patys vyriausi interneto apklausos respondentai.

Žinoma, tyrimas sako, kad darbdaviai neturi užmiršti savo darbuotojų psichologinės ir fizinės sveikatos, tačiau pagal svarbą antras faktorius yra steigti darbo vietas ukrainiečiams. Daugiau nei pusė apklausos dalyvių prisipažino, kad didžiuotųsi dirbdami įmonėje, kuri steigia darbo vietas ukrainiečiams.

Kas dar yra svarbu, kad žmonės pasiilgę pozityvių žinių ir tas pozityvus požiūris dabar, pasak S. Varnienės, suprantamas per pagalbą, teigiamą Ukrainai ir jos žmonėms. Tad žmonės ne tik tikisi žinių, kaip prisidedama, bet ir ieško naujų kelių, naujų būdų, kaip padėti ukrainiečiams. Tai, pasak „Havas group Lietuva” tyrimų vadovės, bus vertinama teigiamai ir žmonės nori, kad įmonės komunikuotų apie pagalbą Ukrainai. Tad jei padedate, tai reiškia, kuklintis nereikia. Bet, pabrėžia, S. Varnienė, perlenkti lazdos nereikia: jei komunikuosite, kad nuo kiekvieno parduoto Kijevo kotleto skirsite 10 centų pagalbai Ukrainai, gali būti pasiekta raudona riba. Jeigu 60 proc. apklausos respondentų pasisakė, kad nori girdėti, jog įmonės padeda Ukrainai, tik 30 proc. pasisakė pritariantys, jog įmonė skatintų savo pardavimus komunikuodama, kad dalį nuo pardavimų skirs nuo karo kenčiančiai šaliai. Tą suvokti ir atskirti yra labai svarbu, nes ilgainiui tokia strategija gali pasirodyti kaip naudojimasis situacija.

Aš čia galiu pateikti savo atrastą pavyzdį, kai papuošalų kūrėja Mari Made, Petro Gražulio dukra, beje, dabar nuskambėjusi garsiai dėl to, kad „Ali Express” bižuteriją pardavinėjo kaip savo kūrybą ir keliolika kartų didesnėmis kainomis, prasidėjus karui Ukrainoje pasidalino geltonai-mėlynais lankeliais, esą, primenantiems taiką ir palaikantiems Ukrainą. Jos pardaviminė žinutė buvo tokia: „Dabar šie lankeliai yra su 25 proc. nuolaida, todėl pirkdamos skirtumą nuo kainos galit paaukoti Ukrainai”. Ir nors viršuje, esą, teigiama, kad lankeliai bus skirti Ukrainos mergaitėms, tačiau kalbos daugiau nuo pat šios žinutės paskelbimo apie tai nėra. O štai pirkti raginama.

Kokia išvada? Kalbėkite. Pasakokite geras istorijas, kaip padedate, dalinkitės tuo, kaip prisideda, pasakokit apie žmones, kuriuos įdarbinote savo įmonėse, jų istorijas, dalinkitės pagalbos prašymais. Tokie dalykai suteikia viltį, kad viskas bus gerai, tokie dalykai primena žmonėms vertybes ir tai, kas svarbiausia šiuo metu. Jei aukojate pardavimų dalį, nepaverskite to reklama naudojantis Ukrainos situacija, nes nėra skanu matyti daugybę skelbimų, nupirktų reklamų, skirtų tam, kad parduotumėte kuo daugiau dalykų, nuo kurių pelno dalis ar pelnas keliaus Ukrainai padedančioms organizacijoms. Jau nebeskanu.

O štai pagalba, parodymas, kad prisidedate, tebūnie, nors ir nedideliais dalykais, yra priminimas visiems, kad kiekvienas iš mūsų gali padaryti kažką. Štai mano mylimiausia draugė savo namuose esančiuose laisvuose kambariuose apgyvendino penkių asmenų šeimą iš Mariupolio, Andrius Užkalnis ir Fausta Marija Leščiauskaitė surengė akciją, skirtą Ukrainos beglobiams gyvūnams – ne tik surengė, bet asmeniškai sulaukiau A. Užkalnio prašymo prisidėti arba pasidalinti, kad parama renkama. Mano kolega ir bičiulis Aidas Bubinas be jokio atlygio, atsisakydamas pelningų užsakymų ir darbų, savo laiką skiria kelionėms į Ukrainą, paramos vežimui bei žmonių atvežimui čia į Lietuvą. Jo nuotrauka, kur ant rankų laiko kūdikį, nes mama paprašė pagloboti, kol ji nubėgs į tualetą, ir pasitiki vos porą valandų pažįstamu žmogumi palikdama savo brangiausią žmogų pasauly jo rankose, leidžia suprasti, kas šiuo metu yra svarbiausia: tikėjimas ir pasitikėjimas tuo, kad pasauly dar likę žmonių, į kurių petį gali atsiremti.

Lietuvos žurnalistų autoklubas, mano kolegos, po visą Lietuvą važinėja ir ieško Ukrainos kariams tinkamų automobilių, Vitoldas Milius, žurnalo „Auto Bild Lietuva” redaktorius, drauge su kitais kolegomis žurnalistais, keliauja į Ukrainą periodiškai tuos automobilius veždami tiems, kam reikia, asmeniškai, nebijodami virš galvos kaukiančių perspėjimo sirenų, nepaisydami nakvynių rūsiuose ir t.t.

Ir tokie dalykai šildo širdį, suteikia vilties visiems. Ir tai yra pavyzdžiai, apie kuriuos turime kalbėti, tai yra dalykai, kuriuos turime dalintis. Ir tai yra ta informacija, kuria reikia dalintis, kad ir vilties būtų, ir įkvėpimo nenuleisti rankų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *