Dar vasario viduryje su vyru galvojome, kad reikia kažkaip įdomiau paminėti pusmetį, prabėgusį po vestuvių. Sakėm, nueisime gal kažkur skaniai pavalgyti, skirsime vienas kitam dėmesio, nes pastaruoju metu buvome darbuose užsisukę tiek, kad kartais pagaudavom save pasikalbant tik jau prieš pat akims užsimerkiant. Ir kaip tik sulaukiau žinutės iš „Motiko“ – japoniškų užkandžių desertinės – su klausimu, galbūt norėčiau ten apsilankyti, pasivaišinti ir papasakoti apie savo patirtį. Aišku, kad noriu! Daug klausimų nekilo, nes „Motiko“ desertus, vadinamus „Mochi“ (moči), jau buvome išbandę tada, kai tik „Motiko“ ėmė kurtis Lietuvoje. Abiems patiko filosofija, skoniai, vaizdas: pamenu, po pirmojo karto grįžome ir žiūrėjome vaizdo įrašus, kaip gaminama močių tešla, domėjomės tradiciniais įdarais, istorijomis ir t.t. Žadėjom, tikrai grįšim, ir povestuvinis pusmetis atrodė pati ta proga.

Bet, kaip sako, žmogus gali planuoti, ką tik nori, o viskas vyks taip, kaip numatyta. Grįžo vieną dieną vyras iš darbo (likus kelioms dienoms iki to numatyto pusmečio progos pasimatymo) su temperatūra. Pasimatavo – aukšta, pasidarė greitąjį testą – teigiamas. Kitą dieną PGR testas irgi teigiamas, o po poros dienų perštint gerklę pajutau ir aš. PGR testas irgi buvo teigiamas ir strigom. Užtat begulinėdami su temperatūra ir visom komplikacijom lovoje sakėm, kad jau kai tik galėsime išeiti į laisvę neužkrėsdami kitų žmonių, būtinai eisime į „Motiko“.

Kai jau pradėjome galvoti apie išėjimą, Rusija užpuolė Ukrainą. Sustojo gyvenimas, stabtelėjo širdis, įtampos termometras įkaito iki maksimalios ribos, buvo neaišku, ar jau žiūrėti, kur slėptis, ar gyventi toliau. Dabar matant, kaip drąsiai ir narsiai laikosi ukrainiečių tauta, periodiškai siunčiant pagalbą ir aukas, prisidedant maksimaliai prie to, kas vyksta Ukrainoje, viešinimo, propagandos ir melagienų dekonstravimo, visi suprantame, kad psichologinė sveikata yra svarbi kaip niekada. Ir privaloma gyventi toliau, darant viską, kas tik įmanoma, kad dabartinė situacija pasaulyje pasikeistų. Todėl ir priėmėm sprendimą gyventi kaip tik panašiu momentu, kai Japonija, dar nuo Antrojo pasaulinio karo laikų ir pralaimėjimo, po kurio tautai teko gydytis žaizdas, ir fizines, ir psichologines, nusprendė prisidėti prie Ukrainos žmonių apsaugos, ginkluotės ir gerovės. Ir išėjome į „Motiko“, tik jau ne dviese, o pasikvietę pajusti mažyti šventės skonį ant liežuvio ir vyro sesę. Juolab jai, kitaip nei mums, „Motiko“ ir močiai buvo naujiena.

Net kelios vietos

Kai pirmą kartą atsidarius „Motiko“ desertinei joje lankėmės su vyru, rinktis galėjome tik iš Gedimino prospekte esančio G9 – tai buvo, rodos, pirmoji vieta, kur buvo galima paragauti skanių japoniškų desertų. Šįkart situacija pasikeitusi kardinaliai. Kol kas, žinia, norintiems paskanauti kažko įdomesnio nei jau tradicija tapę macarons ar kiti desertai ir gyvenantiems kituose miestuose, ne Vilniuje, tenka organizuotis ekskursiją į sostinę, bet vilniečiai jau turi gausybę pasirinkimo, kur eiti.

Pavyzdžiui, miesto pakraščio gyventojai gali užsukti į Benedikto turgų – čia, maždaug turgaus viduryje, yra nedidukas „Motiko“ kioskelis, kur galima gauti ir arbatos, ir tradicinių gėrimų, ir močių. Vis dar pasivaišinti galima G9 prekybos centre. Be to, desertinė atsidarė ir Paupio turguje. Ir būtent šią vietą dėl žalumos, atmosferos ir kito, pasirinkome ir mes su vyru ir jo sese.

Beje, jei esate iš kitų miestų, tikslius adresus, kur galima rasti „Motiko“ desertines, rasite čia. Jei rūpi, kur pastatyti automobilį, greičiausiai patogiausia rinktis Paupio ir Benedikto turguje esančias desertines, nes aplink daugiausiai parkingo vietų.

Kas yra „mochi“ arba močiai?

Kol kas aš čia giriu močius, greičiausiai, daug kas galvoja, kas gi apskritai yra tie „mochi“? Pasirodo, tai desertas, kurį japonai gamina jau šimtmečius. Kadangi močių išorė yra iš ryžių tešlos, o įdaras priklauso nuo gaminančių norų, galima sakyti, kad iš principo močis yra toks savotiškas japoniškas koldūniukas.

Tradiciškai močis buvo naujamečio patiekalas, o jo misija – atnešti sėkmę. Dalinuosi „BuzzFeed“ vaizdo įrašu, kuriame šimtmetį veikiančios kavinės savininkas pasakoja plačiau apie močius, tačiau žinia, kad daugumai japonų močiai yra pirmiausia koldūniukai, plaukiojantys sriuboje, valgomoje pirmąją Naujųjų metų dieną. O besikeičiančios tradicijos lėmė, kad močiai tapo ir užkandžiu bei desertu.

Močių išorė gaminama iš lipnių ryžių, kuriuos japonai vadina „mochigome“. Išvirti jie apdorojami, kad pavirstų į tešlą. Jeigu apdorojimas tradicinis – močiams skirtos tešlos gamyba primena kovos menus, mat naudojami specialūs įrankiai, tešlos gamintojai daug šaukia ir milžiniškus plaktukus primenančiais įrankiais daužo ryžius tol, kol šie pavirsta glotnia it šiltas močių išorine dalimi. Kodėl reikia šaukti? Ogi tam, kad žmonės, daužantys tą tešlą, dirbtų sinchronizuotai ir nesužeistų vienas kito.

Kaip atrodo pati tradiciškiausia močio versija? „Mochigome“ ryžiai, sumaišyti su vandeniu, išmušti iki glotnios tešlos. Tokius močius, sako, valgydavo samurajai rengdamiesi kovai, o taip pat valstiečiai skanaudavo laukuose leisdamiesi į darbus. O maždaug 1700-aisiais atėjo mintis močius pripildyti ir raudonųjų pupelių pastos. Ryžiai išmirkomi per naktį, tuomet – išverdami, kad būtų lengvai suminkomi į glotnią tešlą. Kaip aiškinama, kuo ilgiau ryžiai būna mirkyti, tuo lengviau paruošti tinkamą tešlą. Žodžiu, receptas yra čia.

Šiais laikais močiai pavirto desertais, dėl kurių eina iš proto ne vienas. Bene dažniausiai ryžių tešlos „koldūniukai“ užpildomi ledų įdaru. O „Motiko“ šią idėją išvystė įdomiau: jų ledų įdaras nėra visiškai toks, kaip įprasti ledai, todėl kai desertas šyla kambario temperatūroje, jo skonis virsta kremišku ir pradeda priminti švelnų suflė.

Ką rinkomės mes?

Vilniaus Paupio turgaus atmosfera gali sužavėti tuos, kuriems patinka didesnės, atviros, žalios erdvės, magiška Paupio kvartalo atmosfera, nes, kaip žinia, minėtoje erdvėje Aukštaičių gatvėje 7 restoranai visi išsidėlioję vienoje erdvėje, todėl labai lengva ir susiorganizuoti desertų, ir rimtesnio maisto prie to paties staliuko. O jaukumo suteikė gausybė žalių, gyvų augalu. Galbūt nenorėčiau čia ateiti savaitgalio įkarštyje, nes Paupio turgus patinka, pasirodo, daug kam, tad rasti laisvą staliuką – sudėtinga.

Bet jeigu jau atėjote čia, keliaukite tiesiai prie „Motiko“ stendo. Vitrinoje išdėliota galybė įvairiausių močių, o tuo pačiu – nepamirškite ir veganiškų macha kavų, gėrimų. Pavyzdžiui, mes, atėję trise, pasirinkome tris skirtingus gėrimus: aš norėjau saldesnio chai latte arbatos gėrimo, vyro sesė pasiėmė macha latte su spanguolėmis, o vyras ėmė ragauti nerealiai skanų sakurų pinakolados kokteilį. Sakuros, žinia, simbolizuoja pavasarį, o ir išties buvo skanu (tik kokteilis šaltas, turėkite minty).

Įdomi detalė ir ta, kad drauge su močiais gausite tokį laikroduką su skysčiu viduje. Pasirodo, močius rekomenduojama valgyti tada, kai vienos spalvos skystis kone visiškai perbėga į kitą laikroduko pusę: tada kreminiai ledai, esantys viduje, šiek tiek sušyla, tampa minkšti, tačiau ne skysti, tuomet geriausiai atsiskleidžia visi skoniai.

Dar man itin patinka vizualus sprendimas: močiai kraunami ant tokio skalūno padėklo, priedo ant jo atsiduria pjaustyti vaisiai, uogos, kokosų traškučiai, šokolado padažo. Ir valgant viską kartu, derinant, skoniai maišosi tarpusavyje, leidžia skonio receptoriams pailsėti ar gauti naujų įspūdžių. Galų gale, tai tiesiog labai instagramiška.

Jeigu reikėtų įvertinti mėgiamiausius močius, galėčiau rekomenduoti tokius ryškaus, klasikinio skonio – šokolado su bananais, triufelių su vyšniomis – močius. Šitie turtingi, palepina liežuvį ir smegenis. Be to, prie to paties galėčiau pasiūlyti ir kokosų su migdolais močius.

Norintiems kažko lengviau, visada patikti turėtų žali močiai – su macha, žaliosios arbatos milteliais, ir su pistacijomis. O aš visada dar užsisakau vaisinių močių – dievinu su mėlynėmis, labai patiko apelsininis ir mango.

Ypatingu elementu tapo „Motiko“ sprendimas padalinti močius per pusę (arba į keturias dalis), kad valgyti galėtumei dalindamasis. Taip ir romantikos atsiranda, ir intymumo, ir, tuo pačiu, galite dalytis su būriu draugų.

Kaip su kainom? Vienas močis kainuoja kiek virš 3 eurų. Gerimai – vos daugiau. Tačiau su trimis gėrimais bei keliais skirtingais močiais apsilankymas trise „Motiko“ kainavo apie 30 eurų. Ar verta? Tikrai verta, jeigu norisi kažko kitokio nei tradicinės kanelės, macarons, torčiukai ir panašiai.

Turiu prisipažinti, kad šitą įrašą rašiau savaitę. Ne dėl to, kad informacijos buvo sunku ieškoti ar mintys nesidėliojo. Tiesiog: mano vakaras baigiasi ir rytas prasideda su tuo, kas vyksta Ukrainoje. Verkiu matydama vaikus, aukoju, rašau straipsnius autoklubui, renkančiam paramą Ukrainai, pranešu apie trolius, vatnikus ir t.t. Ir tokiam fone yra žiauru galvoti apie kažką, kas savanaudiška. Pamenat tą garsiąją influencerę, kuriai nusispjauti, kad žūva tūkstančiai ir jos kraštiečių, ir ukrainiečių, svarbiausia – kad uždraudė „Lipton“ ir negaus gimtadieniui, ko nori, nebent tualetinio popieriaus. Tai štai, nesinori būti taip. Tačiau suprantu ir tai, kad karas užtruks ilgai, neišsispręs viskas per savaitę, net ir per mėnesį. Todėl išlaikyti bent minimalų balansą, skirti laiko sau ir mylimiems yra dabar pats metas, jeigu atidėliojot visas geras akimirkas ir džiaugsmus. Nejauku? Nesigirkite apie tai, tačiau nepamirškite, kad kažkada pasakyti, jog mylit, jog žmogus rūpi, jog pasiilgot gali būti per vėlu. Todėl nepamirškite Ukrainos, nepamirškite jos žmonių, neleiskite, kad karas taptų normalumu, tačiau nepamirškite ir savęs. Jėgų dar prireiks.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.