Eveliną Grigaitę savotiškai pažįsta, matyt, visi tie, kurie „Instagram“ mielai spaudžia širdeles ten, kur merginos rodo, kaip jos mėgsta savo automobilius, dirba juos konstruodamos, tobulindamos, pasakoja, kokį kelią tenka nueiti norint, kad į automobilį gatvėje būtų atsisukta ir iškeltas nykštys į viršų arba tiesiog, kad tai, ką vairuoji, džiugintų.

Susipažinkite su Evelina. Šis pasakojimas gimė kaip ciklo, kuriuo noriu papasakoti apie Lietuvos benzingalves. Galbūt jos pačios rūpinasi savo automobiliais ir motociklais nuo A iki Z ir neišlenda iš garažo, galbūt visus techninius darbus patiki juos išmanantiems ir pačios mėgaujasi tik vairavimu, galbūt kremta šios srities mokslus – tokių merginų Lietuvoje labai daug!

Evelina pasakoja, kad automobilių pasauliu susidomėjo dar vaikystėje, kai buvo tikrai neįprasta, kad mergaitė žaistų su mašinytėmis. Skolindavosi iš brolio modeliukus, o pažaidusi – grąžindavo. Tiesa, brolis tuo tikrai nesidžiaugdavo, nes dažnai mašinytė grįždavo su nebeužsidarančiomis durimis, o kartais – ir apskritai be jų. Vėliau prasidėjo žaidimai.

„Pamenu, kai brolis gavo pirmąjį žaidimo „Need for speed“ kompaktinį diską ir varžėmės, kuris įveiks greitesnį ratą. Visuomet būdavau šių virtualių lenktynių organizatorė. Ir dar prisimenu, kad mano pasirinkimas visada būdavo „Porsche Boxster“, – dalinasi Evelina, prisipažinusi, kad tuomet dar nė nenumanė, kad šitie žaidimai virs hobiu ateityje.

Mergina sako, kad sulaukus pilnametystės pirmuoju tikslu netapo siekis gauti vairuotojo pažymėjimą. Tačiau apie tai už ją pagalvojo gimdytojai: nusprendė, kad taip reikia, nori to Evelina ar nenori. Vairuotojo pažymėjimą ji gavo kovo 8-ąją ir, prisipažįsta, po šito geriausiu būdu atsipalaiduoti tapo ne kas kita, o vairavimas. O drauge su juo ėmė augti ir meilė automobiliams, tik aplinkoje draugų automanų nebuvo.

Automobilį teko dalytis su tėvais

Viskas pasikeitė tada, kai prieš septynerius metus, 2015-aisiais, Evelina, kaip sako pati, netyčia pateko į automobilininkų bendruomenės, pavadintos „Low Budget“, gretas.

„Pagaliau radau žmones, turinčius tą patį hobį, iš jų be galo daug sužinojau, išmokau ir jau tada pradėjau svajoti apie įvairias automobilio modifikacijas“, – prisimena pašnekovė.

Ji sako, kad pirma idėja buvo pakeisti automobilio vairą iš standartinio į kiek įdomesnį, bet čia kilo netikėta problema. Tuomet studijuodama antrame bakalauro studijų kurse, nuosavo automobilio ji dar neturėjo, ketvirtos kartos „Volkswagen Golf“ teko dalintis su tėvais.

„Logiška, kad kelias visoms modifikacijoms buvo užkirstas. Be to, tėvams mano hobis irgi nebuvo įprastas, tad iš pradžių palaikymo nesulaukiau ir tik laikui bėgant jie prie mano užsiėmimo priprato“, – prisipažįsta Evelina.

Pirmąjį nuosavą automobilį išbandyti pasiūlė ne kas kitas, o tas pats brolis – jis įpiršo 1989 m. laidos, antrosios kartos „Ford Sierra“. Evelina sako, kad iš Vokietijos atkeliavęs automobilis jai buvo nauja patirtis, bet suprasti, kad įsimylėjo „Sierra“ modelį, netruko.

„Deja, su juo teko atsisveikinti dar tų pačių metų rudenį, nes bedarbei studentei išlaikyti dvilitrį benzininį variklį turintį automobilį buvo pakankamai sunku. Automobilis iškeliavo pas giminaičius ir, reikia pasakyti, širdis džiaugiasi, kad naujasis savininkas, kaip tikras automanas, žiemą „Sierra“ modelio neeksploatuoja, saugo“, – pasakoja mergina, kuriai po kelių mėnesių tėvai perleido naudoti savo turimą ketvirtosios kartos „Golf“, mat patys įsigijo naują automobilį.

Dabartinį paveldėjo iš draugo

Dabar Evelinos „Instagram“ paskyra pilna 1991 m. laidos, antrosios kartos, „Ford Sierra“ modelio su 1,6 l darbinio tūrio varikliu, varomu benzinu ir dujomis, nuotraukų. Šis automobilis jos gyvenime atsidūrė prieš ketverius metus, tiesa, tada priklausė ne jai, o jos draugui.

„Džiaugiausi, kai turėdavau galimybę pravažiuoti, ir vis juokaudavau, kad kai „Sierra“ atsibos, žinau, kam ji galėtų gyvenimą kitom spalvom nudažyti“, – juokiasi mergina.

Ir prisijuokavo, mat dar tais pačiais 2018-aisiais šis „Ford Sierra“ jai buvo padovanotas. Už tai, sako ji, didžiausias „ačiū“ keliauja Augustui, kuris, įsitikinusi ji, šią istoriją skaitys.

„Koks jis papuolė į mano rankas? Trumpai tariant, užpakaliniais ratais varomas automobilis žiemą buvo naudojamas pagal paskirtį ir aš jį gavau tikrai pavargusį. Bet noras „Sierra“ prikelti antram gyvenimui buvo labai stiprus ir tada prasidėjo norai, didesni už galimybes“, – šypsojosi Evelina.

Norėjosi pakeisti ir spalvą, ir nusipirkti „kietesnius“ ratlankius, bet realybė tokia, kad pirmiausia galimybės leido nupjauti amortizatorių spyruoklių dalį ir šitaip pažeminti „Sierra“ važiuoklę. Antrąkart Evelina šiuo keliu neitų ir niekam kitam nerekomenduotų. Tarp pirmųjų modifikacijų atsirado ir platinti skardiniai ratlankiai – tiek užteko, kad automobilio išvaizda kažkiek pasikeistų.

„Metams bėgant kaupiau ratlankių ir apdailų atsargas, tačiau nebuvo prasmės visko dėti ant automobilio, kol šis neturėjo jokios prekinės išvaizdos. Tad atėjus 2021-ųjų gegužei mano svajonė pagaliau pradėjo pildytis ir buvo pradėta ruoštis automobilio kėbulo dažymo darbams, jis buvo išrinktas, pradėtos šalinti rūdys, lopyti skylės ir t.t.“, – pasakoja mergina.

Padėjo ir draugai

Jokia paslaptis, kad prie automobilio rankas pridėjo ir pati benzingalvė. Šiandien ji prisipažįsta, kad pats šlykščiausias darbas buvo automobilio rūdžių šalinimas.

„Esu dirbanti ir negalėjau visos dienos skirti automobiliui, šitai truko mėnesį. Tai galite tik įsivaizduoti, kiek tų rūdžių ten buvo. Motyvacija dingdavo kas kartą, kai rasdavome didesnių problemų. Pavyzdžiui, automobilio dugne, keleivio pusėje, radome išpuvusią kumščio dydžio skylę, buvo surūdiję slenksčiai, sparnas, kreivas vadinamasis „telikas“, buferio tvirtinimas“, – vardina pašnekovė.

Mergina neslepia, kad tie, kas ją matė tuo metu, suprato, kad dar šiek tiek ir „Sierra“ atsidurs metalo laužyne, nes minčių, ar verta gelbėti šį pavargusį automobilį, kilo ne kartą. Visgi visi ramino, kad jei jau darbai pradėti, reikia juos baigti.

Naujos kėbulo spalvos išsirinkimas Evelinai taip pat buvo sudėtingas, mat galimybių ir pasirinkimų tiek daug, kad pradėjus ieškoti tos pačios pačiausios darydavosi silpna. Dvejus metus, prisipažįsta ji, galvojo, kad automobilis bus dažomas viena spalva, tačiau atėjus metui dažyti ji nusprendė, kad norisi kažko išskirtinesnio.

„Spalva, kuri buvo pagaminta specialiai pagal mano norus, yra kreminė, be jokio blizgesio, tad skirtingame apšvietime automobilis atrodo vis kitaip. Vienu metu ji lyg persiko spalvos, kitu – švelniai rožinė, todėl pasakyti, kokia čia spalva, sudėtinga, o ir pavadinimo jai dar nesugalvojau“, – šypsosi pašnekovė.

Pasakodama apie viską, kas daroma su automobiliu, Evelina neslepia, kad pagalbos reikėjo daug, mat, pirmiausia, ne vienam darbui reikia daug jėgų, o be to, mergina ne viską moka ir žino pati.

„Man pasisekė, kad prie projekto prisideda draugai ir „Garvitas Racing“ komanda“, – sako ji, kiekvieną laisvą akimirką skirianti savo projektui, nors, rodos, galėtų nesukdama galvos važinėti su turimu kasdieniu BMW E61.

Pakeis kiekvieną varžtelį

Šiandien antrosios kartos „Ford Sierra“ jau perdažytas, tačiau darbų dar tikrai liko. Pirmiausia norima padidinti važiavimo komfortą ir sumažinti iš išorės girdimus triukšmus. Mergina nori į šį modelį sumontuoti „Ford Scorpio“ važiuoklę, tačiau nekeisdama „Sierra“ tarpvėžės pločio, kadangi variklio skyriuje nebeliko dujų įrangos, planuose – ir turbina. O vietoje karbiuratoriaus bus montuojama degalų įpurškimo sistema, taip pat – sumontuota RS apdaila.

„Žodžiu, šiame automobilyje visus varžtus pakeisime. Džiaugiuosi tik dėl to, kad visi planai yra realūs ir įgyvendinami, o laikui bėgant jų tik daugės“, – neabejoja Evelina.

Modifikuojamas „Sierra“ – ne vienintelis jos turimas „Ford“. Prieš trejus metus ji įsigijo dar vieną „Ford Sierra“, manė, kad sutvarkytas automobilis galės būti kasdieniu, tačiau kol kas jis vis dar nevažiuoja, ir, panašu, gali tapti „donoru“ dabar modifikuojam „Sierra“ modeliui.

Beje, svajonių garaže – ne vien „Ford“. Evelina prisipažįsta, kad norėtų ir BMW E30, pirmosios kartos „Volkswagen Golf“ ir t.t.

„Galėčiau vardinti ir vardinti, bet realybė yra šiek tiek kitokia – visus norimus modelius galiu įsigyti automobilių modeliukų formatu“, – sako ji ir atvirauja, kad gal ir nesimato, tačiau viduje jos siela dėl šios situacijos verkia.

Aplinkinių palaikymas – geriausia motyvacija

Evelina sako, kad didžiausia motyvacija ir paskata nesustoti – aplinkinių palaikymas. Pavyzdžiui, jos hobį pripažino net ir tėvai, kurie iš pradžių į viską žvelgė skeptiškai. Tiesa, tuo pat metu, kažką darant neįmanoma išvengti ir kritikos.

„Konstruktyvi kritika visada į naudą, tačiau kai kritika keliauja drauge su patyčiomis – neskanu. Sunku ne tai, kad esu mergina automobilių pasaulyje, sunku tai, kad yra merginų, kurios menkina kitas toje pačioje srityje esančias merginas, neva jų projektai yra ne tokie gražūs. Trūksta vienybės. Sutikite, šis hobis reikalauja nemažų finansų, tad kiekvienas automobilius gražina pagal savo galimybes. Turėtume vieni kitus palaikyti ir skatinti judėti į priekį“, – atvirauja ji.

Paklausta, ką reikia daryti, kad automobilių pasauliu susidomėtų daugiau merginų, Evelina ilgai negalvoja. Anot jos, reikia, kad merginos tiesiog nesislėptų ir dalintųsi savo hobiu, nebijotų pasidalinti gražiomis istorijomis.

„Tam ir esame mes, „Po kapotu“ merginos, kad paskatintume pasislėpusias merginas kalbėti apie tai, ką daro“, – tikino pašnekovė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *