Aš norėjau, kad šitas blogo įrašas būtų ne apie tai. Kad jis būtų kitoks. Kad jis būtų apie gyvenimą, viltį. Bet negaliu. Kelintą dieną iš eilės esu tokioj nevilty, jaučiu širdy tokią liepsnojančią neapykantą, pyktį, kad viskas, ką noriu daryti, tai rėkti. Klykti. Verkti. Ir klausti, kodėl? Kodėl leidome įvykti tam, ką Ukraina, atsiimdama atsikovotas teritorijas iš rusų, randa: masines kapavietes, išžudytus vaikus, išprievartautas moteris, istorijas, kurių klausant tiesiog norisi išsibadyti akis ir ausis, nes patikėti, kad tai įvyko, yra paprasčiausiai per sunku. IR MES VISI TAM LEIDOME NUTIKTI.

Tylėdami. Neaukodami. Nusisukdami. Toleruodami. Nebūdami pakankamai principingi, kad reikalautume iš savo valdžių, vyriausybių greitesnės reakcijos, aštresnės reakcijos į tai, ką rusija daro Ukrainoje. Dabar tiesiog trokštu, kad ta žmogžudžių, išsigimėlių, žmogaus vardo nevertų padarų šalis būtų tiesiog užlieta betonu ir išlyginta. Lai tampa amžinu paminklu tam, ką Ukraina jau patyrė, ir tam, kas dar laukia.

Jaučiuosi beviltiškai. Noriu būti ta superherojė, kuri galėtų ištiesus ranką į priekį, kaip vaizduoja Amerikos kino filmai, nuskrieti ten, kur kenčia žmonės, ir duoti į snukį blogiečiams. Apgręžti jų raketas, lai skrieja, iš kur paleistos. Lyg uteles nuo Ukrainos žemės nurinkti kiekvieną sušiktą Z, V ar dar kokia išsigimėlių raide pažymėtą techniką, sukrauti į gilias duobes žemėje, užberti ir palaidoti taip, kad niekas niekada nebeprisimintų, kas jie buvo. Žinotų tik, kad žmogžudžiai, šūdo gabalai, neverti nei būti ant žemės, nei joje, neverti nei vienos pasaulio kalbos abėcėlės raidės, kuria būtų užrašyti jų vardai.

Norėčiau pastatyti kupolą virš rusijos, lai gyvena savo šūduose. Nes ta tauta, kurioje žmonės užuot pasmerkę išgamą beprotį putiną ir tai, ką jis daro, užuot sukilusi, išėjusi į gatves ir pareikalavusi stabdyti karą, ta tauta, kurioje motinos palaiko savo prievartautojus vaikus, laukia lauktuvių iš nusiaubtų Ukrainos miestų ir miestelių, kurioje žmonos džiaugiasi atsiųstais krauju nutaškytais vaikiškais batukais ir paltukais, ta tauta, kurioje užaugę smurtautojai beginklius žmones suriša ir nušauna iš nugaros, liepia vaikams ir mamoms bėgti, nes dabar jie medžios, tauta, kurią net sąjungininkai atpažįsta iš smarvės kvapo, tauta, kurios žmonės iš karo namo vežasi trofėjines mikrobangų krosneles, skalbimo mašinas, alkoholį, papuošalus, numautus, nuplėštus nuo nužudytų beginklių žmonių rankų ir kaklų, neverta nieko. Nei pagarbos, nei prisiminimo, nei įrašo jokioje pasaulio knygoje. Tai tauta, kuri turėtų būti nušluota nuo žemės paviršiaus, nes tam, kad kažkas pasikeistų, reikėtų sunaikinti viską ir pradėti nuo nulio: nuo juodo arimo, nuo plyno lauko, nuo genofondo, kurio DNR neišsigimęs ir nesužalotas.

Ir nereikia pasakoti, kad „ne visi tokie“, „žmonės bijo sėsti į kalėjimus“, „demokratija čia uždusinta“. Jūs pasižiūrėkit, kaip elgiasi tie, kurie turėjo visas galimybes pamatyti pasaulio, keliauti, dirbti, uždirbti. Jie verkia savo socialinių tinklų paskyrose, kad nebebus „Lipton“, kad nebeliks „Instagram“ ir nekenčia Ukrainos žmonių. Už ką? Už tai, kad pasaulis į tai, ką rusija pradėjo Ukrainoje, į karą, reagavo sankcijomis ir už tai, kad dabar nebeišeis latte ir dvigubo čysburgerio nusipirkti „McDonald’s“, o tik pas „Diadia Vania“? Pasakykit, kiek toli čia nuo laikų, kai buvo normalu namie turėti iš žmogaus odos pagamintą trofėjinį būgnelį, kai buvo normalu eksperimentuoti su žmonėmis karo stovyklose išprotėjusiems šundaktariams, kai iš dūmų kvapo buvo galima atpažinti, kad iš kamino veržiasi ne beržinių malkų smarvė?

Kad ir kaip stengčiausi valdytis, momentai, kai žuviaveidė siauraprotė influencerė su botokso pripūstom lūpom, didesnėm už jos vieną smegenų vingį, sriūbauja į kamerą aiškindama, kad jau tikrai Mordoro kariauna, išsigimėlių orkų gaujos negali prievartauti Ukrainos merginų, nes šios neprilygsta savos šalies gražuolėms, kurias jie turi nuo savęs tiesiog nusirankioti, sukelia stingdančią neapykantą ir nuoširdų norą, kad jai kas duotų progą pasikeisti su tom Ukrainos merginom, kurios ten, kur orkai savo pėdą padėjo, niekada nebegalės gyventi neprisimindamos to, ką patyrė, to, ką matė, to, ką išgyveno. Iš visos širdies linkiu pajusti bent dalelę to, ką teko išgyventi Bučos aukoms, Irpinės moterims, ką dar teks išgyventi tiems ukrainiečiams, per kuriuos veršis xuilostano kariauna.

Skauda širdį, kai suprantu, kad mes niekuo, absoliučiai niekuo, nepasikeitėme nuo Antro pasaulinio karo laikų. Tik informacija sklinda greičiau. Ir galime viską greičiau sužinoti. Tik kas iš to? Užuot stabdę šitą siaubę ir beprotybę, kol išgamos, prievartautojai, skerdikai, siaubūnai trypia Ukrainos žemę, kol prievartauja paaugles tol, kol šių lytiniai organai plyšta ir jos miršta nuo patirtų sužalojimų, kol žagina motinas jų vaikų akivaizdoje taip, kad net šešiamečiai pražyla, kol šaudo į beginklius senukus tarsi bandydami savo rankos taiklumą, kol surišę paprastus gyventojus apiplešia juos ir nužudo nė nedrįsdami pasižiūrėti į akis, kol laidoja savo aukas ne nepasivargindami jų padoriai užkasti masiniuose kapuose, o kartais – tiesiog palikdami gulėti išniekintus kūnus, mes trypčiojam. Deramės. Nerandame bendro sprendimo. Sutarimo. Nežinom, ko imtis. Kaip reaguoti į tai, kas vyksta mūsų visų akyse. Į tai, dėl ko kalti būsime visi, dėl ko plausime gėdą ir kraują nuo savo rankų ištisas kartų kartas.

Ir čia negali būti jokių „bet“. Negali būti, kad „visos tiesos nežinome“. Negali būti „nemaišykite politikos su kultūra“. Nebeliko nieko. Nei vieno argumento. Nei vieno sakinio, kurį dar galėtume pasakyti kaip argumentą. Nes kai prieš tave pasiutęs laukinis žvėris, jį reikia tiesiog nušauti. Kad liga neplistų. Kad užkratas sustotų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.