Agnė Butkevičiūtė automobilistų bendruomenei geriausiai pažįstama dėl mažiausiai poros dalykų. Pirmiausia – modifikuoto, žeminto „Lexus IS“, kuriuo mergina važinėjasi net ir žiemą, o tuomet dėl išskirtinių automobilių (ir ne tik) nuotraukų, kurias pamatęs dažnas pasiprašo fotosesijos ar vieno kito kadro, su žyma @gegneproductions (taip Agnės nuotraukas galit rasti „Instagram“).

Dar Agnė yra bendruomenės „Po kapotu“ (@po_kapotu „Instagram“) narė. Merginos, susibūrusios į nedidelį savotišką klubą, ne tik pasakoja apie Lietuvos automanes, bet ir ragina drąsiai į šią sritį leistis tas, kurios apie automobilizmą dar tik svajoja.

Paklausta, kaip save pristatytų, mergina šypsosi: paprasčiausiai pasakytų, jog yra Agnė iš Vilniaus. Tačiau automobilių pasauliu ji susidomėjo senokai – būdama maždaug 15-os, kai brolis įsigijo „Honda Civic“, o mokyklos draugai tuo metu daug kalbėdavo apie automobilius.

„Gavau labai daug smegenų plovimo iš visų pusių šia tematika ir pati pradėjau pastebėti įdomesnius automobilius gatvėse, žiūrėti įvairius vaizdo įrašus su modifikuotais automobiliais“, – pasakojo ji.

Visgi pati sėsti prie vairo, gauti vairuotojo pažymėjimą, Agnė bijojo. Sako, galvojusi, kad vairavimas yra pernelyg pavojinga veikla, kad partrenks žmogų ir sės į kalėjimą.

„Užtat važinėdama autobusu į universitetą pro langą nužiūrinėdavau mašinas ir pavydėdavau vairuotojams. O jeigu dar užmatydavau kokį modifikuotą automobilį ir panelę prie jo vairo, tai apskritai galvodavau, kad „čia galėtum būti tu, Agne, jeigu užsiaugintum kiaušus ir pagaliau išsilaikytum teises“. Tik kiaušai augo lėtai“, – juokėsi ji.

Pradėjo nuo „Audi“

Užbaigusi antrąjį kursą (įdomu tai, kad mergina yra baigusi logistikos mokslus, tačiau dirbti šioje srityje jai nepatiko, tad persiorientavo), Agnė pagaliau gavo vairuotojo pažymėjimą. Tik suprato, kad nors jis ir yra, vairuoti ji vis dar gerai nemoka.

„Kaip pirmą mašiną nusipirkau labai saugų ir lengvai vairuojamą variantą – „Audi A3“. Kelerius metus su ja važinėdama galvojau, kad reikia ją kažkaip modifikuoti, pagražinti. Įstojau į A3 klubą, bendravau su nariais modifikacijų klausimu, bet rankos joms nekilo. Matyt, pirmiausia dėl to, kad šita mašina man nebuvo graži. Realiai, aš jos ganėtinai smarkiai nemėgau, nes paspaudus gazą ji apsipildavo juodais dūmais taip, kad po to mane pasiviję pikti BMW vairuotojai grūmodavo kumščiais“, – prisiminė mergina.

Dūmai pildavosi dėl to, kad, sakė Agnė, „Audi“ buvo „chaltūriškai pačipuota“, o didelės meilės šiam modeliui nejautė ir dėl to, kad tiesiog svajojo apie japoną.

Galiausiai „Audi“ gyvenimas pasibaigė su dukart sprogusia turbina. Agnei teko sukišti kalną pinigų į jos remontą ir vis tiek parduoti.

Ko daugiau reikia gyvenime?

Dabar Agnė sėda prie modifikuoto „Lexus IS200“ vairo. Kaip pati sako, tai yra vinintelis ir nepakartojamas automobilis, jos naudojamas kasdien, bet be to jis yra ir potencialus neįgyvendintas projektas.

„Lexus“ turi pervirintą išmetimo sistemą (kad darytų „wrum wrum“, sako Agnė), o išmetimo sistemos antgalis – širdelės formos. Žibintai – juodinti, BBS stiliaus ratlankiai, prisipažįsta mergina, nėra originalūs. Į modifikacijų sąrašą galima įtraukti ir reguliuojamo aukščio amortizatorius bei „dildo shift knob“ tipo pavarų perjungimo svirtį ir galybę smulkmenų.

„Kad ir koks lavonas būtų mano „Lexus“, man jis vis tiek patinka. Graži spalva, seksualios formos, šildomos sėdynės, visokios modifikacijos, japonas – ko daugiau reikia gyvenime?“ – kalba Agnė.

„Kam tau to reikia?“

Pasakodama apie merginas automobilistes Agnė neslepia, kad būti šioje srityje nėra sudėtinga, tačiau kartais tenka išgirsti „smagesnių“ replikų. Pavyzdžiui, kartais klausiama „Kam tau to reikia?“, arba „Parduok tą geldą ir nusipirk normalią mašiną“. Dar būna tokių, kurie mesteli frazę „Kokia tu vyriška“, arba pasišaipo, esą, „Ką čia bandai įrodyti?“

„Aišku, sunkumų iškyla ir tada, kai bandai atsukti ratų veržles ir tam neužtenka jėgų“, – juokiasi ji prisipažindama, kad pagalbos dirbant prie automobilio reikia visuomet, tad bene dažniausiai ji kreipiasi į brolį arba veža savo „Lexus“ į autoservisą.

„Prašau ir draugų, kad pasidalintų žiniomis. Dauguma žmonių yra linkę pasidalinti informacija, padėti suprasti, kaip kas veikia, iš kur atsirado gedimai, duoda patarimų, kurie užveda ant kelio. Be to, pasitaiko ir momentų, kai žmonės patys pasiūlo savo pagalbą – ačiū visiems, o labiausiai broliui, už tai“, – džiaugiasi mergina.

Žinoma, pasitaiko ir nesklandumų. Pavyzdžiui, kartą Agnė norėjo pašildyti automobilio žibintą orkaitėje, kad lengviau atsiklijuotų jo stiklas, o vietoje to žibintą visiškai iškepė – kaip kokį vištienos kepsnį. Gal todėl mergina ironizuoja, kad viena didžiausių sėkmių jos automobiliniame gyvenime ta, kad pavyko įveikti techninę apžiūrą.

„Didžiuojuos ir tuo, kad kažkaip išgyvenau daug metų su dropu. Ir per žvyrkelius pravažiuoju, ir per sniegus žiemą. Nesakau, kad tam reikia didelių gebėjimų, tiesiog didžiuojuos savo kantrybe“, – prisipažįsta pašnekovė.

Tiesa, kalbėdama apie Lietuvos automanų bendruomenę Agnė neslepia, kad buvo vienas dalykas, ją kaip reikiant nustebinęs. Tai – draugiškumo stoka. Mat prisižiūrėjusi vaizdo įrašų su amerikiečių pasakojimais apie mašinas, renginius ir t.t., ji tikėjosi, jog automanai yra patys draugiškiausi žmonės.

„Kadangi šį hobį turi ne tiek daug žmonių, maniau, kad jie vienas kitą palaiko, gerbia pasirinkimą. Pasirodo, ne visai taip. Esu mačiusi situacijų, kur šaipomasi iš kitų žmonių mašinų, daug kas apkalbami. Tai šiek tiek liūdina, bet džiaugiuosi, kad tokie dalykai nutinka retai. Apskritai, linkiu visiems mažiau apkalbinėti ir daugiau liuksų rodyti“, – ragina Agnė ir pasakoja, kad būtent pozityvūs komentarai ir palaikymas skatina tęsti darbus su automobiliu ir visko nemesti.

Kas tos benzingalvės?

Paklausta, ko reikia norint būti benzingalvei merginai, Agnė atšauna, kad šios sąvokos nemėgsta, mat ji – per plati ir nieko nepasako.

„Nėra nubrėžtos ribos, nuo kurio momento mergina tampa automane: ar nuo pirmo pasižiūrėto video apie mašinas, ar nuo pirmos modifikacijos, ar tik tada, kai pati perrenka variklį. Nemanau, kad reikia „tapti“ automane – jeigu tau įdomu, tiesiog domiesi, jei gražu – žiūri, jei patinka automechanika – tvarkaisi mašiną pati ir negrūdi savęs į stereotipų rėmus“, – akcentuoja pašnekovė.

Stereotipų šioje srityje gausu, neslepia Agnė, ir kiekvienas turi teisę su jais gyventi ir turėti savo nuomonę. Visgi, pabrėžia ji, jeigu kažkam kelia pyktį moterys garaže ir jie būtinai nori tą pasakyti į akis, kad sumenkintų ar įžeistų, tuomet reikėtų kreiptis į specialistus ir pasiprašyti pagalbos kovojant su nepilnavertiškumo jausmu.

„Pati nežinau, kelinto levelio esu benzingalvė, todėl ir nieko neįrodinėju žmonėms. Man tiesiog patinka fotografuoti, filmuoti, apžiūrinėti ir vairuoti modifikuotas mašinas. Remontuoti nepatinka, nors kai vyksta kokie darbai garaže, pasimėgauju ir daug prisijuokiu“, – sako „Lexus“ savininkė.

Ji išduoda ir tai, kad kartą gyvenime teko iš automobiliais nesidominčio žmogaus išgirsti bandymą įrodinėti, esą jai automobiliai nė kiek neįdomūs, ji apsimeta ir viską daro dėl dėmesio.

„Tai kas čia žino, gal ir apsimetėlė esu“, – juokiasi ji ir pataria nesistengti sau prisiklijuoti kažkokios etiketės, tiesiog mėgautis hobiu ir dalykais, kurie patinka, nesvarbu, kas ką galvoja.

Ko reikia, kad automanių būtų daugiau?

Kalbėdama apie artimųjų nuomonę apie jos hobį, Agnė juokiasi, kad tėvai galvojo, jog nors vienas vaikas šeimoje turės normalų ir patvarų automobilį, tačiau paaiškėjo, kad taip nebus.

„Iš pradžių jie mano sprendimams nepritarė, bet stengiausi juos edukuoti, pasakoti, kad viskas čia fainai. Mano tėveliai yra auksiniai ir atsipalaidavę žmonės, nors ir pensinio amžiaus, niekada man griežtai nenurodinėjo, ką daryti, kaip turiu elgtis, todėl galėjau ramia sąžine užsiimti nesąmonėm su „Lexus“. O dabar jie priprato ir net yra pasakę, kad neblogai su naujais ratais „Lexus“ atrodo“, – šypsosi pašnekovė.

Tokie pat benzingalviai bičiuliai, kaip ir ji, merginos iniciatyvas palaiko, skatina ir džiaugiasi kartu, o tie, kuriems automobiliai nerūpi, arba nereaguoja, arba sako, kad metas pirkti normalią mašiną.

„Jie, žinoma, linki gero, nes mato, kiek genda mano mašina, kalba žiūrėdami iš logiškos pusės. Jiems sunku suprasti, kaip mašina gali teikti džiaugsmo. Na, bet… gali“, – juokiasi Agnė.

Anot jos, Lietuvoje tikrai yra automobiliais besidominčių merginų, tačiau ne visos turi galimybes šį hobį plėtoti, ne visos turi garažus, moka remontuoti mašinas, galiausiai, ne visos turi draugų, kurie galėtų pagelbėti su informacija, modifikacijom ir t.t.

„Gal tam, kad atsirastų daugiau automobiliais besidominčių merginų, reikėtų renginių, kuriuose jos galėtų susirinkti, dalyvauti, o komandos būtų surenkamos burtų keliu. Šitaip net tos, kurios atkeliavo vienos, galėtų susipažinti su bendramintėmis, gautų palaikymą ir pagalbą iš kitų panelių“, – svarsto Agnė.

Beje, automobiliai – ne vienintelis jos dėmesio objektas. Mergina domisi fotografija ir filmavimu, mėgsta gaminti įdomius patiekalus, jai patinka interjero dizainas, nedideli namai ir erdvės, psichologija, „Anime“, filmai, kelionės, apleisti pastatai, piešimas, dokumentika, architektūra, šokiai, pasivaikščiojimai, važinėjimas riedučiais, žygiai į kalnus, meditacija ir dar daug kas.

„Kitaip tariant, vis atsiranda naujų pomėgių ir visko nebespėju“, – juokiasi „Po kapotu“ narė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *