Pastaruoju metu dienos atrodo taip: keliuosi anksti, sėdu prie darbų, dirbu su daugybe skirtingų projektų, tada dar randu laiko pasivaikščiojimams ir einu miegoti, o tuomet vėl diena prasideda iš naujo. Pasivaikščiojimai atsirado ne šiaip su tikslu pailsėti, bet su mano ir vyro iniciatyva pasikalbėti angliškai. Nes jis pasikeitė darbą ir ten tenka daug bendrauti anglų kalba, norisi tą daryti lanksčiau, o man, niekad anglų kalbos nesimokiusiai savamokslei, tai gera praktika ir žinių gilinimo metas.

Ir vieną kartą bevaikščiodami leidomės į diskusijas, kaip pagerinti atmintį, kaip geriau prisiminti dalykus, pavyzdžiui, kad ir angliško sakinio tvarką ar kokius nors prielinksnius, kurie lietuvių kalboje skamba ir yra vartojami kitaip. Įsidiskutavome, kad pirmiausia, matyt, reikėtų atrasti sistemą, padedančią įsiminti. Pavyzdžiui, aš esu kinestetikė, tai man yra svarbu reikiamą įsiminti informaciją užsirašyti.

O tada dar prisiminiau, kad namie turiu knygą, išleistą „Balto“ leidyklos ir parašytą švedo Anders Hansen, kuri vadinasi „Treniruokite smegenis. Patikimas būdas gerinti protinius gebėjimus, atmintį, kūrybingumą ir atsparumą stresui„.

Pasiėmiau ją daug nesitikėdama, nes toks mokslo populiarinimo knygos tai ne kokie detektyvai, neišeina vienas du ir sukramtyti. Bet sukramčiau išties greitai, nes, viena vertus, dalis informacijos kartojosi per visą knygą, kita vertus, parašyta taip, kad skaityti labai lengva. Na, nebent jus labiau nei mane erzina šauktukai tekste, tada gali būti sudėtingiau, nes jų čia tiek, kad akys gali pradėti trūkčioti.

Tikiuosi, tai, ką papasakosiu čia, netaps spoileriu ir paskata knygos nepirkti: norisi pasidalinti atradimais.

Taigi, kalbant labai trumpai, gyvenimas, kurį mes pažįstame, žinome, esame užrašę vadovėliuose, evoliucijos požiūriu tėra akimirksnis. Biologiškai mes esame artimi savo tolimiems propropropro… (supratote patys) protėviams. Kitaip tariant, kad išliktume, turime judėti, o kad judėtume, mus skatina smegenys: tai išskiria dopamino, laimės hormono, tai šliukšteli kortizolio, streso hormono, kad išgyventume, ir t.t. Kas nutiko šiais laikais? Sėdime tiek daug, kad užpakaliai plokšti kaip televizorių ekranai.

Ir, pasirodo, yra galybė, gausybė, baisybė tyrimų, kurie rodo, kad toks sėslus gyvenimo būdas mums netinka. Ir visų pirma netinka mūsų smegenims. Jos sensta, sensta sparčiai ir mes imame skųstis suprastėjusia atmintimi, neigiamomis emocijomis, kituo.

Ką galime padaryti? Pasirodo, tiesiog judėti. Mat judant ne tik smegenys geriau aprūpinamos krauju ir deguonimi. Jų dalys, atsakingos už kūrybingumą, mąstymą, atmintį, suvokimą gali nustoti senti taip greitai, smegenyse pradeda gamintis naujos ląstelės, ima formuotis naujos neuronų jungtys, gerėja baltosios ir pilkosios medžiagų kokybė.

Ar daug reikia judėjimo? Pasirodo, irgi ne. Pasak mokslinių tyrimų (kurių autorius išvardino gausybę), užtektų tiesiog dviejų-trijų kardiotreniruočių per savaitę, trunkančių po 45 minutes, ir širdies plakimą kilstelėjančių iki 150 dūžių per minutę. Tiesa, nors jau vienkartiniai pasitreniravimai (autorius sako, kad bėgimas idealu) rodo pokyčius, tokius, kaip streso hormono lygmens sumažėjimas, daugiau dopamino smegenyse ir pan., to neužtenka. Geriausią efektą pajus tie, kurie reguliariai treniruosis bent pusmetį.

Ką daryti, jeigu bėgti nesinori? Eiti. Tik dažniau, pavyzdžiui, penkis kartus per savaitę po 20 minučių. O jeigu eisite dar spartesniu žingsniu, kad pulsas šoktelėtų aukštyn, sėkmė, pasak autoriaus, garantuota. O blogiausiu atveju, jausitės tiesiog žvalesni, sveikesni, pagerės jūsų sveikatos rodikliai.

Aš labai tingiu vardyti visus tyrimus ar pavyzdžius, kuriais autorius rėmėsi rašydamas šią knygą, tačiau faktas tas, kad jų gausybė. Ir jie vykdyti išties nuo senų senovės. Ir apie judėjimo naudą buvo kalbama dar Hipokrato laikais, tad, matyt, net jeigu netikite tuo, kas sakoma šioje knygoje, pamėginti verta. Tarp vardijamų naudų ir tokios, kokiomis esu įsitikinusi pati. Pavyzdžiui, treniruotės slopina nerimą, mažina depresiją, ramina nerimą ir t.t. Be to, skatina kūrybiškumą. Tarkim, tarp pavyzdžių yra rašytojas Haruki Murakami, kuris rašydamas savo knygas bėga. Na, ne tuo pat metu, bet tiesiog – bėga.

Taigi, panašu, artimiausiu metu vaikščiosiu daug, labai daug. Gal ir jūs pamėginsite kartu? :)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.