Senokai nebuvau čia užsukusi. Ne todėl, kad nenorėjau, o todėl, kad rankos pilnos. Visom, ir tiesioginėm, ir netiesioginėm to žodžio prasmėm. Na, labiau gal tiesioginėm. Para susitraukė iki trumpų laiko tarpsnių, skirtų sau, per juos turi pasirinkti, ar nudirbti susikaupusius darbus, ar susitvarkyti namus, ar pavalgyti. Ir labai sunku, ir, tuo pačiu, labai įdomu.

Kai pagalvoji, paskutinis mano įrašas čia buvo prieš daugiau nei mėnesį. Iš esmės – du. Pagrindinį gyvenimo įvykį, matyt, supratote iš šio įrašo nuotraukos. Turiu pasakyti, kiek visko sunkaus gyvenime turėjau, tai, kas vyksta dabar, yra sunkiausia, ką teko daryti ir atlaikyti. Matyt, sudėtingiausia yra atsisakyti polinkio kontroliuoti visur ir viską, paleisti dalykus savieigai, ir nesigraužti, jeigu kažkas neišeina. Pastarasis dalykas sudėtingiausias, nes nepaisant to, kad skaičiau daug visokių knygų apie dienotvarkę, jos suformavimą ir kitką, auginti žmogų, įspraustą į lenteles, yra, matyt, neįmanoma. Belieka auginti save ir prisitaikyti prie tėkmės, viltis, kad ilgainiui laiko, kurį noriu skirti darbams ir projektams, atsiras daugiau.

Beje, tikiu, kad nuosekliai užsukdavusiems į čia šita žinia gali būti netikėta, mat pastaruoju metu apie gyvenimą atviravau gerokai mažiau nei anksčiau. Tačiau taip jau būna, matyt, kai smarkiai nudegi morališkai, fiziškai, finansiškai po ilgalaikių santykių griūties, užtrunka, kol susitvarkai su saviverte, išsilaižai išryškėjusias psichologines bėdas, išmokti nebeužlipti ant tų pačių grėblių kurdama naujus santykius ir supranti, kad kol kas kalbėti apie tai, kas vyksta, norisi mažiausiai. Ypač dėl to, kad, kaip jau būna gyvenime, po nutrūkus daugybę metų besitęsusiam ryšiui užsimezgęs naujas santykis pasirodo tvirtesnis, tvaresnis ir leidžiantis kilti aukštyn, augti bei kurti. Ir viskas vykstosi taip sparčiai, kad per pusantrų metų spėji sukurti šeimą nebe iš dviejų asmenų ir katino.

Ką nuveikiau per tuos du tylos mėnesius? Pirmiausia kone gimdykloje spėjau užbaigti Lietuvos komercinio automobilio 2022 komunikacijos projektus. Viską, kas vyko, galit paskaityti čia. Tuomet dar spėjau pradėti ir užbaigti Press ralio komunikacijos projektą. Nebuvo lengva, nes tarpuose tarp rašomų ir platinamų tekstų supau naujagimį, todėl ačiū vyrui, kuris nuo A iki Z buvo šalia, palaikė ir leido pabaigti viską, ką dariau. Dar padirbėjau su Lietuvos drago čempionato pirmuoju etapu, prie antrojo prisidedu kiek mažiau, bet iki sezono galo dar toli. Vis dar rašau tekstus laisvalaikiu visiems, o tuo pačiu, po truputį judu su savo Garažo istorijų projektu, kuriame kol kas daugiau pasakoju apie automobilistes ir ne tik merginas.

Aišku, kol kas viską, ką darau per dieną, turiu skaidyti į tarpus, kurie trunka po maždaug 40 minučių, bet… nieko, išmoksiu. Dar ne tokius dalykus sukuria žmonės, augindami mažus žmones.

O dar apsipirkau knygų prasme. Jau kuris laikas tyliai pažvejoju Amazon, ieškodama automobilinės tematikos knygų arba enciklopedinių, su kuriomis pati augau. Tiesa, paskutinis pirkinys žiauriai užknisa, nes keliauja iki manęs daugiau negu mėnesį: užstrigo pas Omniva. Pasirodo, siuntos lipduke nėra mano telefono numerio, todėl dabar jie tikrina visą įmanomą informaciją. Aš nusiunčiau savo susirašinėjimus su pardavėju, tracking kodus iš tarpinių siuntos kompanijų, bet… anądien sulaukiau kurjerio skambučio su „oi, neatnešiu jums siuntos, nes žinokit, ne tą lipduką priklijavo ant siuntos, svetimo žmogaus siunta, grąžinsiu į sandėlį“. Ir laukiu vėl. Pirštus sukryžiavus, kad tas siuntinys mane apskritai pasiektų.

Pačiupinėjau ir Baltų lankų naujienas. Pasiėmiau naujausią serijos apie detektyvą Hūlę dalį (ot ir ne, pasitikėti manim neverta, nes Nesbo mėgstu ir automatiškai man viskas iš jo yra apie Hūlę. Tai ne apie Hūlę, Salomėjos komentaras privertė pasitaisyti) „Karalystė„, o dabar sudomino „Nematomas Adės Laru gyvenimas„. Pasiėmiau ir tą. Tiesa, apie ją atsiliepimai dvejopi, tai reikės pačiai perskaityti ir susidaryti nuomonę. Ir iš Debesų ganyklų leidyklos atkeliavo dvi mano jau pradėtos skaityti serijos knygos: „Kvapų vaistinė: apgaulingi žaidimai“ ir „Istorjų vagys. Dingę skyriai„. Jeigu ieškot paaugliams gerų, smagių, puikiai parašytų istorijų – rekomenduoju.

Po Salomėjos gautų naujienų apžvalgos prisidėjau ir dar krepšelį visko. Bet kada skaityti, tikrai, neįsivaizduoju. Skaitymo tempas sulėtėjo kaip niekada. Labiau norėtųsi klausyti, dabar, bet pasižvalgiau, kiek audio knygos kainuoja, ir supratau, kad, visgi, tiek aš noriu mokėti už popierines.

Žodžiu, visko tiek daug ir kartu – nieko. Keistas jausmas.

3 thoughts on “Maksimalių pokyčių metas”

  1. Bliamba, rss naršyklė foto nerodo, telefo naršyklė foto nerodo, o tekste rašai, kad foto atskleidžia naujieną ;) supratau iš konteksto jau, sveikinu.

    Ir man staigmena, kad Jo Nesbo knyga apie Hūlę. Tikrai? Varau pirkt.

  2. Salomėja, nepirk! Aš pati nusprendžiau, o dabar suabejojau :D aš tavim tikiu knygų klausimu, manim nereikia :D

  3. Aš šiaip ar taip skaitysiu. Tik jei ne Hūlė tai nedega :)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.