Vargu ar įmanoma rasti žmogų, kuris būdamas Lietuvos automobilių sporto bendruomenės dalimi, nėra girdėjęs apie Olgą Židovlenkovą. Merginai nuo mažens tiesėsi rankos automobilių link, norėjosi daug ką galėti pasidaryti pačiai, o į gyvenimo aprašymą ji gali įsirašyti ne tik ne vienerius užbaigtus šios srities mokslus, ne vieną prizą už pergales automobilių sporto varžybose ar vairavimo instruktorės profesiją, bet ir iki galo užpildytus vairuotojo pažymėjimo laukelius – leidimą vairuoti visų kategorijų transporto priemones.

Tik štai paprašyta pasakyti, kaip prisistatytų tam, kuris visgi jos dar nepažįsta, Olga kuklinasi.

„Nemėgstu apie save daugžodžiauti. Jau įpročiu tapo prisistatymas „Laba diena, aš esu vairavimo instruktorė Olga“, – sako ji ir šypsosi.

Visgi O. Židovlenkova – ne tik vairavimo instruktorė. Ją galima pamatyti ir ne vienose slalomo varžybose, ir organizuojant „Vilniaus sportinio vairavimo centro“ rengiamas slalomo treniruotes, ir šturmanaujant įvairiose lenktynėse: visur, kur tik kalba sukasi apie automobilius. Bene naujausias jos pasiekimas – turėti visas įmanomas kategorijas ant vairuotojo pažymėjimo. Užsimanė ir turi, net ir leidimą vairuoti troleibusus. Pastarasis išbandymas, sako ji, privertė į troleibusų vairuotojus pasižiūrėti kitomis akimis.

Aistra nuo vaikystės

Bandydama prisiminti, kaip nutiko taip, kad mergina visa galva panėrė į automobilių pasaulį, O. Židovlenkova sako, kad jau vaikystėje žaidė su mašinėlėmis, kurios jai likdavo po vyresnių brolių žaidimo. Įdomiu užsiėmimu būdavo ir stebėjimas, kaip tėvas taiso savo „Žigulius“.

„Na, taip, man neleisdavo žaisti su lėlėmis, mat jos būdavo pernelyg gražios, puošnios ir brangios. Todėl mašinėlės buvo mano kasdienybė. Be to, ir kaimynai visi buvo berniukai, ir žiūrėti, kaip tėvas taiso savo mašiną, patikdavo, – prisimena ji ir prisipažįsta, kad jau tuomet pasiginčydavo su tėčiu, kokį raktą jam reikia paduoti. – Pamenu, susiginčijome, ar čia reikėtų 11, ar 12 dydžio raktų. Atnešiau abu, bet laimėjau aš.“

„Taip tais laikais išmokau atpažinti automobilius pagal garsą. Dabar jau sunkiau tą padaryti dėl įvairių modifikacijų. Na, bet „Subaru“ vis tiek turbūt su niekuo nesupainiosiu“, – juokiasi pašnekovė.

Pirma mašina – 14-metei

Savo pirmą nuosavą automobilį Olga įsigijo tada, kai jai buvo vos 14 metų. Tai buvo „Mazda 626“ su dyzeliniu varikliu. Mergina jį įsigijo už 100 litų iš tėvo darbovietės, kur šis modelis buvo paverstas savotišku sandėliuku.

„Ir šita mašina kantriai laukė mano 18 gimtadienio. Tik tai nereiškia, kad jis stovėjo ir rinko dulkes. Ne, kieme mokiausi juo parkuotis, važinėti atbulomis. Tai lėmė, kad atbulom mokėjau geriau važiuoti nei į priekį“, – prisiminė Olga.

Tuomet degalams ji taupydavo aukodama mokyklos pietums skirtus pinigus ir po pamokų su kanistru žingsniuodavo į degalinę nusipirkti degalų. O tėvas, kad formuotųsi įgūdžiai, prispirdavo dar ir pakeisti „Mazdai“ ratus priklausomai nuo sezono, visai nesvarbu, kad tuo automobiliu daug važiuojama nebuvo.

Taip „Mazda“ sulaukė, kol Olgai sukako 18 metų, bet, prisipažįsta ji, ilgai su juo važiuoti jai neteko – užteko kartą supainioti degalų rūšis. „Prikelti“ šio automobilio ji jau nebenorėjo, žvalgėsi kažko kito, o „Mazdos“ gyvenimas pasibaigė metalo lauže.

Anksti atrado save

Pasakodama apie savo automobilizmo istoriją dabar, Olga sako, kad didžiausia sėkme galima pavadinti tai, jog jai pavyko atsirasti vietoje ir laiku bei tapti automobilių sporto mėgėjų bendruomenės dalimi.

„Tada prasidėjo išties sėkmingos dienos ir jos tęsiasi iki šiol. Atradau begalę bendraminčių, testuoju automobilius, dirbau automobilių salonuose, dukart studijavau šios srities mokslus ir abu kartus puikiai apsigyniau diplominius darbus, dalyvauju ir pati organizuoju varžybas, padedu kitiems atrasti save ir pajusti vairavimo malonumą“, – vardina mergina.

Anot jos, apibrėžti kokį nors vieną sėkmingą dalyką būtų paprasčiausiai per sunku, nes ji visuomet sugalvoja kažką naujo ir to siekia.

„Kažkada sėkmė atrodė slalomai, darbai, dabar jau rimtesni dalykai rūpi. Ir tie siekiai vis auga. Bet labai džiaugiuosi atradusi save taip anksti dėl to, kad nereikėjo paieškoms paaukoti viso gyvenimo“, – prisipažįsta pašnekovė.

Didžiausia motyvacija nesustoti, sako ji, yra mokiniai, kuriuos Olga moko vairuoti, bei adrenalinas. Mokiniai, žino ji, stebi ir palaiko, todėl ji privalo rodyti gerą pavyzdį. O jeigu viskas atsibosta, tada metas sėsti prie vairo ir važiuoti ten, kur norisi – ar „garbės rato“, ar į kokias nors varžybas.

„Tada jauti malonius šiurpuliukus, tarsi kutenimą viduje, ir supranti, kad tavo veide – šypsena iki ausų“, – tikina mergina.

Būti benzingalvei – jau lengva

Olga sako, kad dabar būti benzingalve ir automobilininke jau yra lengva. Anksčiau tekdavo susidurti ir su pašaipomis, ir su tuo, kad rimtai į ją niekas nežiūrėdavo.

„Stereotipų yra iki šiol, bet jų vis mažiau. Moteris ant motociklo ar prie krovinio automobilio vairo vis dar traukia dėmesį, bet mano darbe jau yra nemažai moterų. Tiesa, vis dar atsiranda kitos lyties kolegų replikų, kad moters vieta – dėlioti popierėlius ir kavą gaminti. Tai lai tokios juos ir supa“, – nekreipia dėmesio į replikas ji.

Kalbėdama apie automobilių ir vairavimo kultūrą Lietuvoje, Olga pabrėžia, kad prie vairo visi yra lygūs ir vairuotojai neturėtų būti skirstomi pagal lytis. Deja, čia stereotipų netrūksta.

„Dauguma vyrų mano, kad jie geriausi visur, ir lovoje, ir prie vairo, todėl juos supa „vištos“, kurios nežinia kaip gavo vairuotojo pažymėjimą. Tai jau nebestebina, bet jeigu apie tai pradedama garsiai kalbėti, visada tokius užčiaupiu pasiūlydama atvykti pas mus į treniruotę ir ten pasimatuoti“, – kalba mergina.

Vienas kasdienai, kitas – sielai

Pasakodama apie automobilius, kuriuos vairuoja, Olga sako, kad turi juos du: vienas – kasdienai skirtas „Toyota Auris Hybrid“, kuriame nieko nereikia daryti – tiesiog sėdi ir važiuoji. Antrasis – pirmos kartos „Audi TT“. Ir pastarasis automobilis, sako ji, skirtas sielai.

„Nors žemai lenkiu galvą prieš japonų kūrinius, jie žymiai tobulesni, širdis labiau linksta prie VAG grupės automobilių. Ypatingai patinka „Audi“. Prieš tai turėjau „Audi A3 Quattro“, kuris nebeatlaikė mano tempo, reikėjo kažką keisti. Tuo metu japoniškų negalėjau patempti finansiškai, o tarp vokiškų buvo sunku rasti kažką įdomaus. Ir netyčia skelbimuose aptikau TT. Daug kas atkalbinėjo nuo šio automobilio, bet štai – jau penkti metai jis pas mane“, – juokiasi pašnekovė.

Važiuoti su „Audi TT“ Olga nesiryžo iškart, prisimena pati, kokius tris mėnesius automobilis tiesiog stovėjo po langais, o ji pratinosi prie dizaino. Dabar šis modelis kaip reikiant patobulintas, kadangi mergina stengėsi išspręsti pagrindines šio automobilio problemas.

„Man jis patinka savo brutalumu, kadangi jo valdymas nėra lengvas ir prognozuojamas. Na, gal ir savo išskirtine išvaizda“, – prisipažįsta O. Židovlenkova.

Pasakodama apie visus darbus, kuriuos teko atlikti garaže tobulinant TT, Olga neslepia, kad ne viską įmanoma padaryti moteriškomis rankomis – kartais tiesiog trūksta jėgų. Visgi, sako ji, tarp jos pažįstamų yra normalu pagelbėti, kai to reikia.

„Tiesa, kartais tenka juos ir paauklėti bei paaiškinti, kad būtų gražus gestas prieiti ir pasiūlyti savo pagalbą panelei, nesvarbu, kad ratus pasikeisti moka ir ji pati“, – pastebi pašnekovė.

Tiems, kurie mėgsta laidyti replikas, esą buvimas garaže – nemoteriška, ji turi paprastą pasiūlymą.

„Tegu eina pastovėti prie puodų, kol aš būsiu garaže. Manau, kas kam patinka, tas tą tegu ir daro. Gyvename vieną kartą ir tikrai neprivalome niekam nieko įrodinėti“, – įsitikinusi Olga.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *