Pastaruoju metu išsitaškiau. Galva verda, sveikata byra, rašau begalybes raidžių, užsirašinėju visom formom idėjas, ir į tradicines knygeles, ir į skaitmenines, dirbu keliais aukštais ir keliais etatais. Toks jausmas, žinot, kai esi ant kažko labai reikšmingo ir įdomaus slenksčio, kad, atrodo, dar žingsnis ir nutiks kažkas neįtikėtino, dar valandėlė ir bus kažkas oho. Tas pats jausmas, kai bandai kažką prisiminti, reikiamas žodis ant liežuvio galo ir, atrodo, tereikia pasisukti kitaip ir tuoj šitas užmirštas dalykas pats iš atminties išbyrės.

Naktis išnaudoju visokiems kursams ir mokslams. Nes kam dar skirti tą laiką, kuris yra auginti žmogui, jei ne tam, kad augčiau ir pati. Ir skaitymui dar naktys tinka. Anksčiau niekad kažkaip nesiimdavau angliškų knygų, nes aš anglų kalbos nemoku. Na, moku, bet nemoku: mokykloje teko mokytis vokiečių ir rusų, todėl anglų išmokau pati. O kai išmoksti pats, reiškia, gramatika neįspūdinga. Ir žodynas gal siaurokas arba labai specifinis.

Bet kažkaip su kažkuriais kursais teko pasiimti bandomąją tokią Scribd serviso versiją. Ir ten atradau daug angliškų knygų. O žiūrėdama kursus apie tai, kaip geriau rašyti, radau rekomendaciją perskaityti Stepheno Kingo „On Writing” knygą. Na, ir užsisakiau ją per Humanitą, bet laukti kone šešias savaites, tai ėmiau skaityti skaitmeninę jos versiją. Ir šiaip, turiu pasakyti, kad moku aš angliškai. Skaniai skaitosi, vidutiniškai greitai ir netgi jaučiu malonumą skaitydama gerą tekstą. Nes tekstas toje knygoje tikrai geras.

Ir ar galite įsivaizduoti mano nuostabą, kai skaitydama apie ankstyvas S. Kingo rašymo patirtis ir bandymus noveles siųsti į fantastikos žurnalus, radau lietuvišką pavardę? Šiaip jau rašyti S. Kingas pradėjo anksti. Pirmoji jo novelė buvo nukopijuota, o mama jam pasiūlė parašyti kažką savo, nes jis – gali. Motyvacija buvo didelė ir jis pradėjo rašyti, o rašydamas vis mėgindavo siųsti savo kūrinius žurnalams spausdinti. Natūralu, pirmi bandymai visi prisvilę, tad gaudavo jis neigiamus atsakymus.

Tačiau vienas neigiamas atsakymas buvo toks, kad paskatino nepasiduoti ir rašyti toliau. Ir tas neigiamas atsakymas atkeliavo iš žurnalo „Fantasy and science fiction” redaktoriaus… Algio Budrio. Jis S. Kingui parašė, kad tekstas, nors ir netinkamas žurnalui, geras. „Tu turi talentą, nesustok ir bandyk dar kartą” – maždaug taip skambėjo žinia iš keturių sakinių. Ir tai tapo velniška motyvacija jaunam, tuomet dar šešiolikmečiui, rašytojui.

Jeigu norisi sužinoti, kas tas Algis Budrys, arba Algirdas Jonas Budrys, buvo, galite paskaityti, čia, Vikipedijoje turime jam skirtą įrašą. O man kažkaip į S. Kingą net smagiau žiūrėti, kai žinau, kad lietuviai pridėjo ranką, jog bestselerių kepėjas ir vienas produktyviausių rašytojų pasaulyje būtų tas, kuo yra dabar.

One thought on “Mano galva verda, arba kaip lietuviai pridėjo ranką prie Stephen King sėkmės ir karjeros”

  1. Ooo, taip, aš pati perskaičiusi Kingo „On writing” apsidžiaugiau radusi Budrio pavardę ir iškart suradau internete pora jo nuskenuotų apsakymų, rekomenduoju! Buvo smagu skaityti, žinant, jog tai lietuvis autorius :)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *