Apsisuko ratas ir prasidėjo treti metai, kai einu į psichoterapiją. Ir, matyt, eisiu dar ne vienerius metus.

Prasidėjo viskas po skyrybomis pasibaigusių santykių. Tada atrodė, kad sugriuvo visas pasaulis, bet jei jis ir griuvo, labiausiai subyrėjau aš. Šiaip jau ilgą laiką jaučiausi pasimetus ir padrika, bet supratus, kad nebesu „ta vienintelė”, visi demonai iš gilumų siūbtelėjo kaip reikalas. Pradėjau nuo psichiatro kabineto, o jis pasiūlė terapiją. Dar prisimenu, kai prieš dvejus metus su trupučiu atsivertus popierinio dienoraščio pirmą puslapį parašiau, kad “šiandien nutiko du geri dalykai: pradėjau rašyti šį dienoraštį ir buvau psichoterapijoje”.

Stebuklų, aišku, nebuvo. Visi tie metai kalbantis ir bandant išvynioti kamuolį, atmazgyti, kur esu ta tikra aš, kodėl mąstau vienaip, o ne kitaip, kada kenkiu sau ir kaip nustoti tą daryti, nebuvo lengvi. Pykau. Ir ant psichoterapeutės (pradžioj), po to ant savęs (nes norėjau, kad būčiau viską pradėjus anksčiau). Dabar neretai tiesiog labai liūdna. Būna tokių dienų, kaip šią savaitę, kai praverki pusę vizito, išeini su noru pasislėpti laiptinėj ir dar pakūkčioti, o važiuodama namo kramtai lūpą, kad tik nevertum, nes reikia kažkaip parvairuoti.

Bet per visus tuos metus aš kažkaip įsisąmoninau, kad neretai labai didelės ateities bėdos užgimsta dar ankstyvoje vaikystėje. Kai, pavyzdžiui, esi tas „nieko iš tavęs nebus”, „vėl prisidirbai”, „sunkus” vaikas. Kai kampas yra nuolatinis tavo palydovas, kai prisidirbi, žinai, kad muš, tik klausimas, ar diržu, ar delnu. Kai vėl girdėsi, kad nieko keisto, jog prisidirbi ar neklausai, nes tavo gi tėvas „burliokas, tai ko norėti”. Kai esi vaikas, kuris darželyje išbūna ilgiausiai – iki tokio vakaro, kad jau auklėtojos žvalgosi pro langus, kur tie tėvai, gal pamiršo apskritai, kad pasiimti reikia? Kai esi mamos vaikas, o sesė auga ir yra ne tik mamos, bet ir patėvio vaikas.

Kai užaugi, atrodo, kad viskas super. Vaikystė gal nebuvo pati lengviausia, bet kam nepasitaiko. Eini į priekį iškelta galva ir pasiruošęs užkariauti pasaulį, pasiimti viską, ko galbūt stokojai ir ko tau nepadėjo ant lėkštutės. Prisimeni visus šiuos vaikystės epizodus, tyliai pažadi sau, kad savo vaikų taip neauklėsi ir su jais taip nekalbėsi, bet, rodos, tarsi ir supranti, kodėl su tavim taip elgėsi – buvai sunkus vaikas.

Ir tada viename iš tokių pokalbių psichoterapijoje ima ir sugrįžta ta maža mergytė didelėm rudom akim ir amžinai sutrūkinėjusiais lūpų kampučiais, mėlyna suknyte ir baltom pėdkelnėm. Žiūri į tą vaiką ir supranti, kad nebuvo jis sunkus, nebuvo netikęs, nebuvo kažkoks ten neklaužada ar kitoks. Tik jautėsi nematomas, nesvarbus, gal mažai mylimas, gal bijojo, kad nebereikės jo, kad pamiršo jį pasiimti, bijojo, kad neateis niekas. Ir stengėsi iš visų jėgų, kad jį pastebėtų.

Iš pradžių taip, kad sulaukdavo oho kokio dėmesio – užpakalis raudonas būdavo. Vėliau – dalyvaudamas visuose būreliuose, visuose užsiėmimuose, visur, kur tik galėdavo. Gal niekur nebuvo super geras, bet visur būdavo užtektinai geras, kad namo parneštų dar vieną pagyrimą, dar vieną gerą pažymį, dar vieno dalyvauto konkurso raštą. Tiesa, namie neretai būdavo klausimas „ir kam tau čia to reikia?”, kartais „kiek kainuos?”. Tai tuos meilės trupinėlius susirankiodavo vaikas iš išorės: mokytojo pagyrimas, draugų komplimentas, močiutės geras žodis: lašelis po lašelio, žiūrėk, vidinis meilės kibirėlis, kuriame amžinai šiaip dugnas matyti, pilnėja.

Ir kaip man šiandien liūdna, kad negali tokių patirčių nurašyti vaikystėj ir apsimesti, kad kas buvo, tas pražuvo. Gyveni, bėgi, atrodo, esi užtektinai sėkmingas žmogus, gabus, dirbi labai daug ir labai nuoširdžiai, mėgsti tai, ką darai, negaili jėgų ir atiduodi visą save. Ir tik po kurio supranti, kad, kaip sako psichoterapeutė, varai į minusą.

Į tokį stiprų minusą, kad dienomis bandai būti gera mama, o naktimis – neleisti pasauliui pamiršti kas tu ir kokia tu puiki. Kai dirbi taip ir tiek, kad kolegos stebisi, „ar nepavargai?”, ir giria, kad „gerai varai”, „be tavęs sunku būtų” ir panašiai. O kas rytą paakiai vis juodesni, nes iš esmės nemiegojai, kasdien vis labiau skauda ir kūną, ir sielą, rankos dreba, nes bijai, kad ką nors pamiršai ar ko nors nespėsi.

Ir va taip psichoterapijoje sėdėdamas imi ir supranti, kad niekur nedingo ta maža mergytė. Niekur tas vargšas apleistas vaikas nedingo. Kad gyvena tavo galvoj, tavo širdy, tavo sieloj ir vis dar toks pats apleistas ir nematomas. Kad bando užsidirbti sau teisę būti, teisę jaustis laimingu, galimybę būti mylimu, nes tu, suaugėlis, savęs tai nemyli. Ir jo nemyli. Ir nemoki mylėti. Tai bandai iš tų visų pagyrų, pagyrėlių, patapšnojimų per petį, pasakymų, kad dirbi gerai, užsidirbti teisę būti, susikurti jausmą, kad tave myli.

Skauda, kai supranti, kad nei vienam pasaulio žmogui neturėtų reikėti užsidirbti teisės būti mylimam. Ir kad nugyvenai labai nemažai, daug matei, patyrei, o esminio dalyko – tikėti savim, mylėti save, būti su savim, paguosti, pagirti, pasidžiaugti savim, apkabinti mintyse, nuraminti – nemoki. Kad, rodos, kaip vaikas eini ir vis žvilgčioji aukštyn, ar gerai darai, ar darai viską taip, kad vis dar tave pastebi, mato ir myli?

Ir iš tikrųjų, man visai negėda pasakyti, kad lankau psichoterapiją. Juokinga būna, kai šeimoj, kuri miniatiūrinė pas mane, išgirstu replikų, „kam tau to reikia”, esą, viską turiu. Nesiginčiju, turiu viską, bet psichoterapija, kai serga siela, yra tas pats, kaip bet kuris gydytojas, kai serga kūnas. Jokios gėdos pasakyti, kad periodiškai eini pas ginekologą ar odontologą. Taip ir čia.

Eikit prie veidrodžio, pažiūrėkit sau į akis, pagirkit, kad šiaip jau jūs – nerealūs, unikalūs ir nepakartojami, kad esate verti pačios didžiausios meilės tiesiog dėl to, kad čia jūs, ir kad esate tokie, kokie esate. Aš šito dar mokausi, bet, tikiu, žingsnelis po žingsnelio ir išmoksiu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *