Šiandien visą dieną galvoj šiokia tokia sumaištis: atrodo, norėtųsi kažkaip įspūdingai paminėti metų virsmą, pasirašyti pasižadėjimų, palinkėjimų, bet iš kitos pusės – tai tik dar viena diena iš daugelio, o ir šiaip, kol visi į dangų leis spalvotus fejerverkus, kels šampano taures, aš jau saugosiu mažylio miegą. Kitąmet, o gal net ir dar po metų, gal ir pavyks sulaukti vidurnakčio visiems drauge.

Šiandien perskaičiau nemažai draugų palinkėjimų, pasižadėjimų, praėjusių metų apžvalgų. Man metai būtų buvę tobuli dėl visko, ką atnešė, bet rusų pradėtas karas Ukrainoje tapo dėme. Kraujo lašu. Skausmu. Vasarį stojo širdis, meldžiausi, kad beprotybė baigtųsi, negalėjau miegoti, sapnavau, kad gimdžiau Panoramos prekybcentrio požeminėje, karčiai kartojau, kad reikėjo atsargiau su savo “man svarbiausia tik, kad vaikai ne prie ruso gimtų”.

Todėl labai tikiuosi, labai noriu, labai laikau suspaudus kumščius, sukryžiavus kojas, apsisukus triskart aplink savo ašį ir per petį paspjaudžius labai linkiu, kad pagaliau Ukraina būtų palikta ramybėj visos tos ordos. Palinkėčiau ir daugiau ko, bet – tebūnie – linkiu Ukrainai saulėto dangaus, galimybės išeiti į lauką be oro pavojaus sirenų, galimybės grįžti į gyvenimą, apkabinti mylimuosius, auginti vaikus ir gyventi dėl šviesesnio rytojaus. O mums visiems linkiu įvertinti, kad tai, ką turime, kuo tikime, ką mylime yra labai trapu. Todėl reikia mylėti, mėgautis, gerbti, saugoti ir neatidėti tų gerų dalykų tolyn į ateitį.

2022-ieji man buvo ir metai, kai subrendau. Pradėjau bręsti. Kai mano vidinė paauglė vienu šuoliu šoko į moterystę. Iš pradžių buvo baisu ir liūdna, o dabar – tiesiog kitaip, bet vis tiek labai gerai.

Tad mano noras, mano savęs paraginimas ir pažadas sau 2023-iesiems yra daugiau rašyti. Čia, bloge, tinklaraštyje. Ir ne tik. Rašau dvi knygas, dar ir užrašuose idėjos kelios saugomos. Todėl daugiau rašyti man tiesiog būtina. Bet noriu ir daugiau skaityti bei mokytis. O taip pat išmokti padėti telefoną į šalį ir tiesiog būti čia ir dabar.

O dabar apie tas pamokas. Mano didžiausia inspiracija pamokoms yra vyras ir sūnus. Abu jie iš pagrindų pakeitė mano gyvenimą.

  1. Žmonėms tu tikrai nesi tiek įdomus, kiek galvoji, nerūpi taip smarkiai, kaip atrodo. Labai dažnai tai, ką darom, paremta tuo, ką žmonės pagalvos, todėl baisu drąsiau pasielgti, paklausyti širdies ar net paprasčiau apsirengti. Tiesa ta, kad esam įdomūs tik patys sau ir savo artimiesiems. Visi kiti taip paskendę savo rutinoje, kad net jei ir akyliau nužvelgė, po 5 sekundžių jau pamiršo, ką matė.
  2. Proritetų sąrašo viršūnėje visada turi būti tu pats. Skamba savanaudiškai, bet tiesa ta, kad jei nesirūpinsi savim, nemylėsi savęs, savęs nesaugosi, nelepinsi, nesveikatinsi, tai neturėsi ir jėgų mylėti kitų ar jais pasirūpinti. Įsivaizduokit, kad čia kaip avarinė situacija lėktuve, kai deguonies kaukę pirmiausia turi užsidėti pats, tik tada pasirūpinti vaiku. Taip ir visur kur: pirmiausia turit pasirūpinti savim, tik tada bus resurso rūpintis kitais.
  3. Dažniausiai dėl viso šūdo, su kuriuo tenka susidurti ar per kurį tenka pereiti, kalti esame patys. Nesvarbu, ar tas šūdas yra prastas rytas dėl miego trūkumo, neišlaikytas egzaminas ar maža alga. Norint šito išvengti, pirmiausia pačiam reikia įdėti pastangų ir užbėgti galimoms rizikoms už akių.
  4. Niekas už tave nepadarys dalykų, kurių nori. Jeigu kažko labai nori, tai viskas įmanoma tik darymo būdu. Nesvarbu, ar norisi sulieknėti, ar atsikratyti kažkokio įpročio, ar gauti darbą – kai tik imies veiksmų, viskas sulig kiekviena diena yra vis arčiau tavęs.
  5. Labai dažnai skundžiamasi dėl to, kad nepavyksta rasti bendros kalbos, kompromiso ar tiesiog susikalbėti, susitarti, nes žmonės pamiršta kalbėtis apie rūpimus dalykus apskritai, vis dar neišmoksta, kad aplinkiniai negali ir neprivalo skaityti minčių, todėl reikia kalbėtis ir aiškiai išsakyti lūkesčius, o besikalbant svarbu ne tik kalbėti, bet ir nutilti, išmokti klausyti ir, svarbiausia, išgirsti.
  6. Neįmanoma norint sėkmingai įgyvendinti projektą viską daryti pačiam. Gresia pervargimas ir perdegimas, o daug kur dar ir abejotina kokybė. Reikia suvokti, kad kiti gali padaryti taip pat gerai, kaip tu, ir nebijoti dalytis atsakomybe bei deleguoti užduotis.
  7. Labai svarbu prisiminti, kad gyventi ir būti reikia DABAR, ne tada, kai kažko pasieksi, kažką padarysi, kažkas pasibaigs. Taip belaukiant to kažko, gali ir gyvenimas pro šalį prabėgti.
  8. Yra normalu ir netgi būtina sustoti, apsižvalgyti, kur nuėjai, ir pasitikrinti, ar vis dar traukia tikslas, ar kryptis, kuria eini, yra tinkama, ir ar vis dar traukia tikslas. O dar labiau būtina sustoti tada, jei supratai, kad pavargai. Poilsis ir tikslų įvertinimas bei peržiūra yra būtini.
  9. Nieko baisaus yra klysti, svarbu, neužsimerkti ir klaidas taisyti. Kaip ir nieko baisaus yra atsiprašyti, kad suklydai ir paklausti, kaip galėtumei situaciją ištaisyti, nesvarbu, ar kalbam apie santykius, ar apie darbą.
  10. Kantrybė yra esminis visakeriopos sėkmės veiksnys. Kantriai kartoti tai, kas nepavyksta, bandyti įvairias metodikas, nesustoti ir daryti vėl, vėl ir vėl nuosekliai atneš taip trokštamus rezultatus.

Taigi, kol baigiau rašyti šį įrašą, išmušė vidurnaktis ir pasikeitė metai. Kol saugojau miegą, pamaniau, kad niekad negalvojau, jog tiek daug pinigų paleidžiame į orą fejerverkų pavidalu. Linkiu, kad kitąmet tuos pinigus išnaudotume prasmingiau.

Laimingų Naujųjų metų! Semkite gyvenimą saujomis ir kibkite į naujas pamokas, užsibrėžkite naujus tikslus ir sėkmingai jų siekite!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *