Kaip keista rašyti blogo įrašą, o viršelio nuotraukai panaudoti sumuštinį.

Mano santykis su mėsa sudėtingas. Nėra taip, kad jos nevalgau, bet jeigu valgau, yra daug niansų: turi būti kuo lengvesnė, turi būti kuo paprasčiau virškinama, kuo mažiau prieskonių ir smarkiai nuasmeninta. Aha, aš iš tų žmonių, kuriems tarp vištienos filė iš pakuotės ir viščiuko iš kaimo, dar prieš pusvalandį laksčiusio, lygybės ženklo nėra. Kalbant taip bendrai, mėsą aš valgau, bet noriu, kad ji primintų pati save kuo mažiau.

Kad ganėtinai retai valgydama mėsą nemoku susirinkti produktų, kuriuose užtektinai geležies, kitas faktas: hemoglobinas amžinai ant ribos ar žemiau jos, o paskutinį kartą kai tyriausi geležies atsargas – feritiną – normos apatinė riba buvo 13, o mano rodiklis siekė 7,7 KAŽKO (nepamenu matavimo vienetų).

Tai su sveikata aš kažkada susidorosiu, matyt, užtektų pasikalbėti su bičiuliais, nevartojančiais mėsos produktų apskritai. Bet vieną dieną į mano pašto dėžutę įkrito pasiūlymas paragauti veganiškos mėsos. Tiksliau – dešrų. Ar sutikau? Aišku, kad taip.

Tie, kurie valgo mėsą, visuomet linkę pasijuokti, kad jeigu veganams taip norisi mėsos, dešrų ir panašiai, tai reikėtų ne išsidirbinėti, o valgyti tikrą mėsą. Bet retas kuris pagalvoja, kad galbūt ne visiems patinka sunkumo jausmas skrandyje po tikros mėsos, ne visiems morališkai priimtina mėsos pramonė ir tai, kaip ta mėsa ant mūsų stalo atkeliauja, treti augalinę mitybą renkasi dėl to, kad stengiasi bent dalelyte prisidėti prie klimato kaitos procesų lėtinimo, ir pan. Priežasčių labai daug ir, manyčiau, kol vieno žmogaus teisė rinktis ir laisvė dėti į burną, ką nori, nekliudo kito žmogaus teisėms ir laisvėms, kiekvienam reikėtų žiūrėti į savo lėkštę.

Ką gavau? Ogi visą dėžę lietuvių kompanijos „Amala” produkcijos, nors pastaroji jų naujiena – pirmosios veganiškos rūkytos tikrame dūme dešros. Man atsiųstame rinkinyje buvo visko: ir „šlapenkės”, ir dešrelių, ir rūkytos dešros, ir dešryčių užkandžiams. Žodžiu, pats tas būdas susipažinti detaliau su veganiška „mėsa”.

Visi produktai, pasakoja „Amala”, pagaminti lietuviškų kviečių baltymų pagrindu, naudojami kukurūzų ir bulvių krakmolai, natūralūs dažikliai ir kitos natūralios kilmės medžiagos. Labai smagu tai, kad produktuose nėra GMO. O „Amala” akcentuoja ir tai, kad visi gaminiai tinkami vaikams. Mano vaikas dar per mažas apskritai tokiems ragavimams, bet jei turite didesnių – rekomenduoju pamėginti.

„Nesuprasi”

Kai atkeliavo visa dėžė gaminių, į namus kaip tik užsuko vyro tėvai ir sesė. Sėdome pietauti, o aš pasiūliau paragauti drauge veganiškos „dešros”. Neslėpsiu, pirmi ragavimai buvo atsargūs – lyg valgytum kažką pavojingo. Šiaip, net neįsivaizduoju, kodėl tokia reakcija, pačiai prisiminus juokinga darosi, bet raikė visi tą dešrą lyg kokį kalėdaitį po gabaliuką lauždami ir ragaudami.

Taip, tekstūra kitokia nei „tikros” dešros, produktas sausesnis (čiupome „Talinn” dešrą), bet justi prieskoniai, dūmo skonis ir kvapas, aštrumas. O pasidėjus ant duonos ir drauge su daržove, sakė vyro sesė, net nesuprastum, kad čia ne dešra, o seitano produktas, skirtas veganams.

Prie visko ir su viskuo

Šeimyna kukliai atsisakė ragauti daugiau „Amala” produkcijos, nors pripažino, kad sudėtinga atskirti, jei nežiūri ir dar valgai ne vieną, o su kažkuo. Tad man liko absoliuti dauguma visko.

Galiu iš karto prisipažinti, kad labai buvo gaila, jog ne vasara ir negalėjau pamėginti išsikepti ant žarijų nors vienų dešrelių ir paragauti, kaip skonis pasikeičia tada. Pamenu, kažkuriame renginyje bičiulis veganas kepėsi veganiškas griliui skirtas dešreles ir valgė, kiek kas ragavo, prisiekiu, visi klausė, koks gamintojas, kur nusipirkti ir labai saldžiai prašė „duok paragaut”. Tikiu, kad su „Amala” produktais būtų tas pats.

Bet aš nepėsčia moteris: pirmiausia pamėginau virtą produktą išsivirti dar kartą. Nekartokit šitos klaidos: ir neskanu, ir dešrelės guminėmis tampa, ir trupa smarkiai. Antrą kartą tiesiog išsikepiau jas keptuvėje su lašeliu aliejaus. Svarbiausia – nežiopsoti jas vartant, nes prisvilti gali labai greitai. Bet, patikėkit, buvo žiauriai skanu su daržovėmis ir duona bei lašu padažo.

Ir nors didžiausia naujiena buvo rūkyti gaminiai (o jų, beje, pasirinkimas gausus, yra net mini peperoni ir kabanoz stiliaus rūkytų dešryčių), mano absoliučia favorite tapo HAM – veganiška virta dešra. Aš nežinau, ar jūs augote tais laikais, kai kone kiekvienuose namuose buvo „šlapenkės” – tokios virtos dešros. Būdavo, grįžti namo, valgyt nori kaip vilkas, atsidarai šaldytuvą, atsipjauni apvalų skridinį tos dešros, krauni ant batono ir dar arbatos kokios pasidarai.

Ir man ta „veganiška šlapenke” tapo būtent HAM „dešra”. Kažkas nerealaus – visiškai sugrįžau į vaikystę, kai pasidariau sumuštinį su juoda duona, šita dešra ir dar agurku ant viršaus. Sunku buvo sustoti – apeini ratą su kūdikiu, pažaidi, patūpčioji, ir, žiūrėk, vėl eini iki šaldytuvo ir vėl tepiesi tą sumuštinį.

Ar visiškai kaip mėsa?

Jei sakyčiau, kad visiškai – meluočiau. Ne visiškai. Skonis, kvapai, vaizdas – viskas primena tą tikrą mėsą, tikras dešras. Bet valgant jaučiasi, kad produktas kitaip kramtomas, kitokios tekstūros, šiek tiek kitokio skonio.

Ar tai blogai? Anaiptol. Ypač dėl to, kad nelieka jokių šalutininių dešrų privalgymo pasekmių. Pavyzdžiui, 100 proc. tikrai visi esate pajutę, kai viename automobilyje važiuoja keli žmonės po šeimyninės šventės, o vienas jų atsirūgsta. Kas, kad tyliai. Visi akimirksiu sužino, kad jis valgė dešros – rūkytų gaminių kvapas išlieka žiauriai ilgai, kadangi mėsa yra ganėtinai sunkiai virškinama.

Su veganiška produkcija – nieko panašaus. Labai ramiai galima suvalgyti, kiek norisi, ir tikrai nei kas nors lips į viršų, nei teks prisidengti iš gėdos atsirūgus, nei apskritai koks nors sunkumas skrandyje lieka. Akivaizdu, kad produktas gerokai lengviau virškinamas ir labiau tinka organizmui. O pridėkit tai, kad jame gausu baltymų, o ne riebalų, kaip tikroje dešroje, ir turėsite užkandį, galintį pakeisti jūsų baltyminį batonėlį prieš sportą.

Tai ar verta paragauti? Žinoma. Ir nesibaidant. Nes gal tokiems kaip aš, kur tikra mėsa gali būti, gali ir nebūti, tai bus tas variantas, kaip vėl susigrąžinti tą vaikystės sumuštinį su šlapenke be jokių pasekmių ir sunkumo skrandyje.

Ačiū, „Amala„, už galimybę, produktais dar pasidalinau ir su bičiuliu veganu – sakė, ne tik puikiai žino, bet ir noriai perka, nes tiesiog skanu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *