Žinot, Facebook leidžia peržiūrėti, ką rašei, kuo gyvenai prieš kelerius metus tą pačią dieną. Mane gąsdina radiniai tuose “prisiminimuose”: 2009 metais rašiau, “kaip pavargau”, 2011 metais skundžiausi, kad viskas, ko noriu, yra miegas, 2015 miegojau net mažiau nei dabar ir vos besilaikiau ant kojų, 2017 susirgau, nes ariau po 18 valandų per parą… O šiemet perdegiau.

Vyrui pasakojau, kad taip skauda viską, kad jaučiuosi kaip drugelis, kurį prismeigė prie lentos, kad sparnai būtų išskėsti. Skauda taip, kad net sunku pagauti, ar fiziškai, ar morališkai: jaučiuosi kaip sudegęs popierius – po ugnies forma liko, gal net raidės matyti, bet vos prisiliesi, viskas subyrės.

Kas nutiko? Mano didžiausia baimė, susijusi su buvimu mama – būti tiesiog mama. Bijau pasitraukti iš darbų, rinkos, visur, nes atrodo, kad kelio atgal nebus. Nepasakokit, žinau, kad tai baimei pagrindo nėra, bet ji tapo pagrindu mano sprendimams. Ir rudenį nusprendžiau, kad pasirūpinsiu nuo A iki Z didelio projekto komunikacija. O eigoje dar apsiėmiau suorganizuoti turinį didelei pirmąkart Lietuvoje vykstančiai konferencijai.

Kaip viskas atrodė? Nuo ryto iki vakaro – mamos vaidmuo su pertraukom, kol sūnus miega, emeilams, stumdant vežimą – skambučiams, o naktimis, kai mažylis užmigdavo, sėsdavau prie kompiuterio rašyti ir ruoštis kitai dienai, dėlioti dalykus į socialinius tinklus, planuoti interviu ir taip toliau.

Atrodė, kad tvarkausi puikiai, bet į lapkričio pabaigą atsirado jausmas, lyg būčiau nuolat kiek pridusus po ilgo bėgimo. Vyras pradėjo stabdyti mane, kadangi kalbėdavau greitakalbe taip, kad nelikdavo vietos įsiterpti. Galiausiai ėmiau pastebėti, kad kartais nerimas tiek sustiprėja, kad pradeda drebėti rankos, o naktimis vos prabudus užvirdavo smegenys ir pradėdavau planuoti dalykus užuot miegojus.

Ašaros ir nuolatinis perdėtas jautrumas bei neadekvati reakcija į bet ką buvo paskutinis reikalas. Psichoterapeutė akcentavo, kad einu tiesiog savidestrukcijos keliu ir jeigu nenuspausiu stabdžio dabar, greičiausiai viskas baigsis ligom. Ir nebūtinai lengvom.

Bet žinot, kas blogiausia? Lapkričio vidury, kai pajutau, kad man viskas, pradėjau kartoti, kad, viskas, iki gruodžio 1 dienos pasibaigsiu darbus ir sustosiu, visą gruodį ilsėsiuos. Ir ar taip nutiko? Ne. Darbų pabaigti nespėjau, viskas išsitempė, pasiėmiau naujų ir ratas sukasi toliau. Paverkiu kartais, jaučiu, kad bet kas, ką man reikia pdaryti, kelia nervinį drebulį, bet… situacija nesikeičia.

Kalbėjausi su psichoterapeute, ir ji iškėlė tokią mintį, kad galimai tas chroninis darboholizmas yra tai, ką prisišaukiu pati. Kad tas mano nuolatinis užimtumas, darbų prisiėmimas, nespėjimas ir bėgimas yra mano būdas save įprasminti ir… jis nėra tai, ko man iš tiesų reikia.

Dar vieną dalyką išsiaiškinau pati: kartais intensyviai kalbėti ir pasakoti apie dalykus, kuriuos darysi, kai ateis diena A, B ar C, yra žalinga. Nes vien kalbant apie planus ir tai, kas laukia, smegenyse užsidega signalas, leidžiantis išsiskirti dopaminui ir klaidingai informuojantis, kad tikslas pasiektas jau dabar. Ir taip kalbėtojai dažnai tiesiog kalba ir nieko daugiau nepadaro – kartais reikia tiesiog išmokti patylėti.

Ką darau dabar? Stengiuosi pabaigti viską, kam pasakiau “taip”. Pasikalbėjau su vyru, kad jis prilaikytų mane šioj vietoj, ir pagelbėtų įsivertinant, ar tikrai visų pasiūlymų reikia imtis. Ir labai tikiuosi, kad sausį jau būsiu nuspaudus stabdžius ir pradėsiu gyti, o mano vidinis energijos ir kūrybos šulinys pradės pildytis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *