Tokia simboliška diena, sakyčiau, kovo 8-oji, mintims, kuriomis norėjau pasidalinti šiandien bloge. Pažįstamas kolega bandė diskutuoti, ar reikia tokių švenčių, kaip Tarptautinė Moters diena, vieningai sutarėm, kad geriau gėlių gauti tiesiog be progos.
Visgi, norėjau priminti, kad idėja už šitos dienos toli gražu ne tiesiog gėlės. Istorija kalba apie solidarumą, vieningumą, apie lygų atlygį moterims už tas pačias pareigas, apie galimybes, seserystę ir panašiai.
Pirma
Ir mano mintyse šiandien sukasi pačios įvairiausios temos. Pavyzdžiui, seserystė ir moteriška draugystė. Pirma mintis, kuri man labai giliai įstrigusi, yra apie tai, kad neretai, kai užklumpa sunkumai ir nebelieka laiko niekam dėl darbo krūvio, vaikų ir panašiai, moterys pirmiausia atsisako susitikimų su draugėmis.
Ir čia ne tik tyrimai rodo tai, kalbu ir iš asmeninės patirties. Nors iš tiesų, reikėtų laiko draugėms atrasti, nes tikrai moteriška kompanija moterims leidžia pasikrauti jėgų ir tuo pačiu tiesiog išsikalbėti apie slegiančius dalykus.
Antra
Dar viena mintis, kurią nešiojuosi, yra apie tai, kodėl morerys būdamos su kitomis moterimis visad jaučia kažkokią įtampą, nesąmoningai konkuruoja, bando nuvertinti kitas. Man kartais atrodo, kad augome tokioje moteris nuvertinančioje ir tuo pačiu varžytis dėl geresnės išvaizdos, turtingesnio vyro skatinančioje bendruomenėje, kad dabar daugelis moterų, net ir pačių pačiausių, jaučiasi nepakankamos, neužtektinos ir tiesiog nesaugiai būdamos kitų moterų būry.
Ten, kur reikėtų matyti, kaip kita gražiai atrodo, kiek kita daug pasiekė, kaip puikiai dar viena derina motinystę su karjera, kaip išgražėjo dar kita, matomi kažkokie pavojai, jaučiamas kažkoks nerimas. Dar blogiau, jei po susitikimo paklausta, kaip sekėsi, ar buvo su kuo bendrauti, moteris prapliumpa: “Ai, žinai, tuščiai praleistas laikas. Virga amžinai apie tuos savo vaikus, kaip jie tą ar aną, Rugilė neužsičiaupia apie savo darbus, kaip ją paaukštino pareigose, nenustoja girtis, Kotryna nusikirpo plaukus, bet tikrai netinka prie jos veido tokia šukuosena” ir t.t.
Fuck.
Kodėl negalima tiesiog atsipalaiduoti ir pabūti, suvokiant, kad niekas tavęs neprašo varžytis, būti geresne, įdomesne? Kaip sunku įsileisti tą mintį, kad esi pakankama lygiai tokia, kokia esi?
Dar įdomiau yra tai, jog psichoterapeutai teigia, kad kalbėdami apie kitus žmones ir išsakydami, kaip juos vertiname, savotiškai kalbame apie save. Tai tokia va tirada ir išduoda, kiek įsitempusi dėl darbo, vaikų ir išvaizdos esi, ką manai apie save.
Tiesiog atsipalaiduokit ir pabūkit tarp moterų, merginų, pasidžiaukit bendryste ir seseryste. Nuoširdžiai. Nes pačios didžiausios konkurentės jums yra ne kitos, o tos visos viduje gyvenančios moterys.
Trečia
Ir dar vienas dalykas, kuris man neišlenda iš galvos, yra tai, kodėl kartais mus erzina kiti žmonės?
Pasirodo, kad barame kitus, pamokslaujame, susierziname dėl jų elgesio tais atvejais, kai lažkas mus “užtrigerina”. Ir tas trikdis dažniausiu atveju būna kažkas, ko negalite pakęsti savyje.
Tarkim, mane erzina iki negalėjimo žmonių naivumas, bet ir pati esu naivi kaip vaikas. Apgauti mane labai lengva.
Tai kartais, jei norisi bartis, pyktis, pasitaškyti pagieža, paklauskite savęs, ar mane erzina šita moteris, ar jos elgesys, veiksmai? Ir tuomet paklauskite savęs, ar elgiatės taip pat. Jei atsakymas teigiamas, problema tuomet ne žmoguje, o jūsų veiksmuose.
Rašau šį tekstą ir galvoju, kad labai reikėtų man pačiai pasistengti daugiau dėl savo moteriškų draugysčių. Paprasčiausiai tam, kad prisiminčiau, kokia iš tiesų galinga jėga yra ta nuoširdi seserystė, nesvarbu, ar reikia peties išsiverkti, ar kompanijos suvalgyti trims tortams, ar bendrininkės ex automobilio langų daužymui.